„Kiekvienas kūrinys – ne tik kompozitoriaus pagimdytas, jam atsirandant dalyvauja ir atlikėjas. Atlikėjas visada perduoda kūrinį klausytojui per savo prizmę. Kiekvienas kitaip“, – viename interviu yra sakęs profesorius, dažnai vadinamas vargonų muzikos legenda.
Profesoriui skirtas koncertas nuskambės rugsėjo 6 dieną, 19 valandą šv. Kazimiero bažnyčioje. Toje pačioje, kurioje maestro iniciatyva, sugaudė nauji vargonai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Koncerte skambės vienas mylimiausių Digrio kūrinių – Francis Poulenco „Koncertas vargonams, styginiams ir timpanams g-moll“. Tai – emociškai paveiki, neobarokinė, stiprių religinių kompozitoriaus išgyvenimų įkvėpta kompozicija, kurią atliks ilgametė maestro bendražygė – Renata Marcinkutė-Lesieur.
Drauge su ja į sceną žengs kamerinės muzikos ansamblis „Musica Humana“, gražiausių arijų bei dainų puokštę dovanos operos primadona Irena Milkevičiūtė, sopranas Vismantė Vasaitytė bei tenoras Nojus Žalys.
Profesoriaus Leopoldo Digrio jubiliejaus proga – Tomo Bakučionio straipsnis, išspausdintas žurnalo „Muzikos barai“ šių metų 9-10 numerio puslapiuose.
Vargonų Maestro Profesoriui Leopoldui Digriui – 90
Tomas BAKUČIONIS, „Muzikos barai“ 2024 Nr. 2024 Nr. 9–10 (551–552)
Viename iš negausių Leopoldo Digrio interviu („Muzikos barai“, 2002, Nr. 5–6) šviesaus atminimo muzikologo Vlado Zalatorio paklaustas apie sėkmingiausią koncertą, Maestro prisiminė, kaip prieš daugelį metų išklerusiu pianinu skambino šimto metų sulaukusiai senutei jos kambarėlyje Kaune. Jautė, kad tas grojimas jai tikrai reikalingas, nes abu žinojo – moteris paskutinį kartą klausosi muzikos (nei radijo imtuvo, nei patefono neturėjo).
Savo knygoje „Kaip groti vargonais“ Leopoldas Digrys rašo: „Muzika gimsta tyloje ir ištirpsta tyloje. Kaip senų žmonių veidai Rembrandto portretuose. Ateina iš tamsos ir sugrįžta į tamsą. Tyla – tai nėra niekas. Kaip vakuumas. Vakuumas – tai tuštuma, kurioje gimė pasaulis. Tyloje gimsta garsas – mūsų sielų ryšys su grožio ir gėrio pasauliu.“
Taigi Leopoldui Digriui niekada nebuvo svetimi filosofiniai pamąstymai. Savaip pratęsiant tą seną istoriją ir Maestro pamintijimus, ateina kita mintis: nors muzika ir jos suvokimas yra tiesiogiai priklausomi nuo laiko tėkmės, tyloje gimstantis garsas, tarsi atveriantis vartus į grožio ir gėrio pasaulį, muzikos kūrybą daro nepavaldžią laikui (vienoks ar kitoks garso užfiksavimo būdas tėra technikos dalykas).
Talentingas organizatorius
Leopoldo Digrio muzikinės karjeros pradžia sutapo su sudėtingu sovietinio pokario laikotarpiu.
1952-aisiais baigęs Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į prof. G. Ginzburgo fortepijono klasę Maskvos konservatorijoje, o ją baigė jau įgijęs dvi – fortepijono ir vargonų – specialybes.
1949 m. tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo uždrausta dėstyti vargonus, tad kai 1962 m. nuspręsta įsteigti vargonų specialybę, čia nerasta veikiančio instrumento. O juk iš karto buvo gauti 27 vargonininkais norinčiųjų tapti prašymai.
Profesorius Digrys ne kartą yra pasakojęs, kad studijos buvo pradėtos su sena pedaline dviejų manualų fisharmonija, kurią Konservatorija gavo iš kažkurios mokyklos, atidavusi jai seną fortepijoną...
Šiuos istorinius faktus, glaudžiai susijusius su Maestro biografija, primenu ne šiaip sau, nes jau gana greitai Konservatorijos Didžiojoje salėje buvo pastatyti iš vienos uždarytos bažnyčios perkelti Vilnijos meistro Vaclovo Bernackio vargonai (maždaug tarpukario laikotarpio), juos gyvenimui prikėlė estų meistrai.
1964-ųjų rugsėjį specialiai vargonams skirtoje auditorijoje buvo pastatytas naujas vokiškas A. Schuke´s firmos dvylikos balsų instrumentas, jis studijų tikslams tarnauja iki šiol.
1963 metais ta pati firma pastatė vargonus Filharmonijos Didžiojoje salėje, 1969-aisiais – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (tuomet – Paveikslų galerija), dar vėliau, 1976 m., Čekijos firma „Rieger-Kloss“ vargonus įrengė restauruotoje Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje (tuomet – Filharmonijos mažoji baroko salė).
Ta pati čekų firma metais anksčiau kiek didesnius vargonus pastatė Konservatorijos Klaipėdos fakultetų salėje (dabar – Klaipėdos universiteto rūmai) ir nuo tada tiek Arkikatedroje, tiek Šv. Kryžiaus bažnyčioje, tiek Klaipėdoje bei Kauno Įgulos bažnyčioje (tuomet – Vitražų galerija) pradėti rengti reguliarūs Filharmonijos organizuojami vargonų muzikos koncertai. Ir visa tai – Leopoldo Digrio pastangomis!
Ši istorijos dalis bene tiksliausiai atspindi Maestro asmenybę – jis turi organizatoriaus talentą, siekdamas tikslo geba išspausti maksimumą iš savęs ir iš kitų, net jei aplinkybės atrodo visiškai nepalankios.
1990-aisiais Lietuva išsivaduoja iš sovietinės okupacijos, vargonams ir vargonininkams tarsi atsiveria platesnės kūrybinės galimybės. Tačiau išėjo kone atvirkščiai: visi religiniai pastatai, kur vykdavo vargonų koncertai, buvo gražinti Bažnyčiai, o tuomečiai jos hierarchai nebuvo linkę bendradarbiauti su vargonininkų bendruomene, tad viešų koncertų praktiškai neliko (tą laikotarpį gerai prisimenu, nes kaip tik 1990-aisiais baigiau vargonų studijas prof. L. Digrio klasėje). Ir štai tada vėl gelbėjo Leopoldo Digrio charizma, diplomatinis talentas, lankstumas, mokėjimas pagudrauti...
Ir vėl tik jo dėka atgimė reguliarūs vargonų muzikos koncertai, šįkart jau sakralioje erdvėje – Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. 1991 m., bendradarbiaujant su Jėzuitų ordinu, Digrio iniciatyva buvo įsteigtas Religinės muzikos centras, kuriam Maestro vadovavo 20 metų.
2003-iaisiais bažnyčioje buvo sumontuoti iš Vokietijos Karlsrūhės miesto atvežti firmos „Oberlinger“ vargonai, kurie ir šiandien yra vieni geriausių Lietuvoje, čia vyksta reguliarūs koncertai, Kristupo festivalio renginiai.
Pasak dabartinės Religinės muzikos centro vadovės Renatos Marcinkutės-Lesieur, ir atsitraukęs nuo vadovavimo centrui Maestro visada pagal galimybes talkindavo ir patardavo organizuojant jo veiklą, domėdavosi koncertų repertuaru.
Pedagoginė veikla
Pacituosiu dar vieną interviu su Leopoldu Digriu, jį 2007 žurnalui „Muzikos barai“ kalbino mano bendramokslis, dabar jau taip pat vargonų maestro Balys Vaitkus.
Į jo klausimą, ar pavyko sukurti lietuviškąją vargonavimo mokyklą, ar nelikom kažkur pusiaukelėje, profesorius Digrys atsakė su jam būdingu diplomatiškumu: „Manau, kad kai kuriais aspektais pavyko. Tačiau ir dabartinės Vakarų Europos mokyklose yra dalykų, kurie man atrodo ginčytini. Pavyzdžiui, manęs nežavi šiuo metu populiarus „muziejinis“ grojimas. Dažnai senieji instrumentai ar jų kopijos kelia daug fizinių nepatogumų jais grojant. Tuomet negali taip susikaupti ties atliekamu kūriniu, nukenčia meniniai aspektai. Koncertas – tai juk nėra eksponatas muziejuje; jei atlikėjai tarp savęs nesiskirtų, tiek daug jų nė nereikėtų – užtektų vieno! Kiekvienas juk groja kitaip, suteikia kūriniui savos, naujos gyvybės. Arba štai – konkursų metu tekdavo girdėti nuomones, kad būtina beatodairiškai vykdyti autorinius registruotės nurodymus grojant bet kuriuo instrumentu – tai toli gražu ne visuomet įmanoma, o gal kai kuriais atvejais ir neverta. Kita vertus, aš pats dirbdamas toliau mokiausi ir, atrodo, netrukdžiau savo mokiniams tobulėti, eiti savo keliu. Dažnai aiškindamas jiems savo požiūrį siekdavau, kad jie bandytų užginčyti, įrodyti savąjį, įtikinti mane, o vėliau ir kitus savo klausytojus. Man tikrai nepriimtinas dėstymo būdas „aš pasakiau, o tu, būk malonus, – klausyk ir vykdyk“. Nors visada ieškojau geriausio varianto viename ar kitame kūrinyje – jį galėdavau parodyti, paaiškinti, kaip pats jaučiu. Man visada imponuoja, kai muzika teka natūraliai. Ne vienąkart teko klausyti žymių atlikėjų – kai kurie mano mokiniai grojo tikrai geriau!“
Ko gero, čia ir buvo pasakyta didelė dalis esmės. Iš autentiškų asmeninių prisiminimų pridurčiau, kad Maestro neretai pasakydavo tam tikrų filosofinių palyginimų, kurie įstrigo į atmintį visam gyvenimui.
Antai vargonininką jis lygino su lęšiu arba prizme, kuri sugeria į save tris spindulius – kompozitoriaus, jo gyvenamosios epochos stilistikos ir instrumento, o klausytojams išspinduliuoja savo interpretaciją. Toje prizmėje sukaupiamas visas atlikėjo talentas, intelektas, patirtis, atsakomybė ir pagarba muzikos autoriui. Jei šių savybių atlikėjui trūksta, prizmės viduje dega tik blausi lempelė....
Per 40 pedagoginio darbo metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesoriaus vargonų klasę baigė ir diplomus įgijo per 40 vargonininkų. Tokioje srityje tai didelis skaičius.
Visus absolventus būtų sunku išvardyti, tačiau bent kelis privalau paminėti: a. a. Bernardas Vasiliauskas, Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Nijolė Dainienė, Dainius Sverdiolas, Dalia Jatautaitė, Balys Vaitkus...
Tarptautinio masto atlikėjas Kalbant apie Leopoldo Digrio kaip atlikėjo veiklą be skaičių būtų sunku išsiversti, nes jie labai iškalbingi – pagrota maždaug 2500 solinių koncertų (vidutiniškai tai būtų po 40 per metus), jų maršrutai driekėsi nuo Skandinavijos iki Sicilijos. Įrašyta 21 plokštelė.
Vis dėlto muzikos atlikėją geriausiai apibūdina faktas, ar kompozitoriai jam dedikuoja savo kūrinius, ar pats skatina juos kurti. Digrys inspiravo daugelio lietuvių ir užsienio kompozitorių – E. Balsio, J. Juzeliūno, B. Kutavičiaus, A. Martinaičio, T. Makačino, V. Bartulio, A. Nemtino, G. Bovet – kūrinius vargonams bei pirmasis juos atliko.
Būtina priminti, kad Maestro buvo ne kartą kviečiamas į tarptautinių vargonininkų konkursų Prahoje, Kijeve, Vilniuje žiuri. Jo rūpesčiu nuo 1968 m. Vilniuje buvo rengiami tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai (anuomet pirmieji Sovietų Sąjungoje). 1994 m. festivalių tradicija buvo pratęsta ir gyvuoja iki šios dienos.
2003 m. už nuopelnus Vilniaus miestui profesoriui Leopoldui Digriui buvo įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, 2005 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2008 m. jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2014 m. „Auksinio disko 2014“ laureatas, o 2015 m. Maestro viso gyvenimo kūrybinė veikla įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Kad jau pradėjome citatomis, reikėtų ir pabaigti dar viena ištrauka iš minėto 2002 m. interviu.
Profesorius, besidomintis Rytų filosofiniais mokymais, tame interviu pacitavo šiuolaikinio indų mąstytojo Sri Chinmoy žodžius: „Muzika – tai universali Dievo kalba. Ji žadina ir kelia aukštyn mūsų sąmonę. Kai atliekame dvasingą muziką arba jos klausomės, iš karto pakylame į aukštesnį sąmonės lygį. Muzika rodo kelia į Amžinybę, nes žadina mūsų nemirtingą esmę.“
Maestro pridūrė: „Šie žodžiai europiečio pasaulėjautai gal kiek neįprasti, tačiau teisingi. Vargonų muzika artimesnė tokiai pasaulėjautai negu kokia nors kita.“
Priešpaskutinis jubiliejinio, 30-ojo Kristupo vasaros festivalio koncertas, skirtas prof. L. Digrio jubiliejui, vyks rugsėjo 6 dieną, 19 val. , Šv. Kazimiero bažnyčioje.
