Apie 22.00 šernas sėlina prie pirmo poilsio namų aukšto balkono, atsargiai kiša knyslę link medinės pertvaros. Už jos stovintis vyras sportiniais šortais mirko duoną degtinėje. „Čia Blusius,“ – pristato žvėrį. Ir, tarsi kramtomą gumą kramtydamas lašinius, paaiškina: „Su alkoholiu jam patinka labiau. Kartą jau buvome nugirdę“. Šernas Blusius lankosi kas vakarą, kartais su visa šeima. „Suėda maždaug du duonos kepalus ir vieną batoną.“ Blusius kramto sušlapusias riekes ir akivaizdžiai linksmėja. „Gal nori parūkyti?“ – klausia jo vyras su sportiniais šortais.
Gamta Neringoje nepadoriai arti žmogaus, niekas nesiruošia to nenuneigti. Šernai vakarieniauja pagal poilsiautojų manieras, gerai pažįstamas gandras Juozukas kiša žvejams į pažastis snapą ir tikrina laimikius. Naktimis keliuose bėgioja šeškai, meškėnai, lapės ir stirnos. Kur kitur, jei ne čia, kalbėti apie natūros ir kultūros sinchroniją, arba – kaip sako dvyliktasis Thomo Manno festivalis – apie Baltijos jūros likimą ir „dvasinę ekologiją“.
Beje, praktikuoju „literatūrinės įtampos“ metodą, todėl į Nidą atsivežiau tris knygas. Vienu metu skaitau visiškai nesusijusius, skirtingo žanro, pobūdžio ir srities tekstus. Atsitiktinė kombinacija man dažnai padeda daugiau suprasti – ne tik tai, kas jose parašyta, bet (atsiprašau už patetiką) – tiesiog suprasti apskritai, arba, kaip kartais sakoma, suprasti „kai ką „daugiau apie gyvenimą“. Šį kartą tai buvo Guy Debord‘o „Spektaklio visuomenė“, Serhijaus Žadano „Depeche Mode“ ir Henri Bergsono „Materija ir atmintis“.
Galbūt tai, ką spėjau aprėpti pirmosiomis festivalio dienomis, galbūt tai perskaičiau, galbūt susitikimas su girtaujančiu šernu, o gal tiesiog viskas kartu – mano mintyse susikondensavo į apokalipsės temą. Ji nenauja, bet Nidoje patiriama išskirtinėmis sąlygomis, nepaisant to, kad festivalio programoje ir pristatančiuose tekstuose į ją nerasime tiesioginių nuorodų.
Apokalipsė – tai pabaigų pabaiga. Tačiau, kadangi niekam to dar neteko patirti, apokaliptinės nuotaikos greičiau reiškia suintensyvėjusį laiką ir neramias patirtis, laukimą ir žinojimą, kad artėja neišvengiami įvykiai. Ir nors pirmosiomis festivalio dienomis kalbėję vokiečių politikas Björnas Engholmas ir kultūrininkas Arndas Helingas liko saugūs ir diplomatiški tarsi Europos sąjungos ideologai, salstelėlęs apokaliptinio laiko skonis tirpo jiems po liežuviu. Baltijos jūra, sakė jie, turi padėti atrasti naują šiaurietišką tapatybę, išlaikant senąsias vietines. Baltijos jūra, kuri dabar kenčia nuo deguonies trūkumo, dumblių pertekliaus, globalinio atšilimo ir kentės (nors apie tai nebuvo užsiminta) nuo „Nord Stream“ dujotekio ir vokiečių bei rusų lobizmo, yra pernelyg maža ir pernelyg uždara, kad labiau skirtų nei jungtų.
Taigi trys madingiausios temos – identitetas, globalizacija ir ekologija – festivalyje panardindamos į apygėlį Baltijos jūros vandenį. „Dėl ko liubekiečiai Taline visad jautėsi kaip namie, kopenhagiečiams nesvetimas Gdanskas, rygiečiams patinka Hamburgas, o stokholmiečiams Vilnius?“ – klausė Björnas Engholmas. Buvęs žymus Vokietijos politikas siūlė atsiremti į bendrą Šiaurės šalių, susispietusių aplink Baltiją, istoriją. Moderuotoja Nerija Putinaitė pastebėjo, kad lietuviai patys nežino, kam priklauso – Vakarams, Rytams ar Šiaurei.
Tiek vokiečio Engholmo kvietimą, tiek lietuvės Putinaitės sumišimo diagnozę įformina pranešėjo Arndo Helingo pasakyta, nors ir neišplėtota tiesa: „Mūsų vakarietiškąją kultūrą suformavo laiko viršenybė prieš erdvę“. Baltija nė niek neprimena Viduržemio, savo turtingesnės ir garsesnės sesės pietuose. Mes žinome, kas vienija Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Graikiją ir net Egiptą ir Alžyrą. Vien reminescencijų apie Romos istoriją pakaktų tam, kad išvestume joms bendrą vardiklį. Čia, šiaurėje, šimtus ar net tūkstančius metų, estai ir lenkai, rusai ir vokiečiai, danai ir lietuviai gyveno kur kas labiau susispietę, dalinosi bendrais silkių būriais, kartais – net ta pačia religija, etinine giminyste ir valstybe, tačiau išliko abejingi, jei ne priešiški.
Baltija, nors ir nedidelė erdvė, susidalijo skirtinguose laikuose, įvairiuose jo ritmuose, daugialypėje istorijoje, laike, kuris reikalavo labiau dalintis nei vienytis. Ir štai dabar, kai vieni sako, jog reikia ieškoti sąsajų, kiti vis dar nesupranta, kas tokie patys yra, suluošinta ir serganti erdvė reikalauja gyventi bendru laiku. Staigus gyvenimo tempas, pralenkiantis mus pačius, ši savitikslio greičio pergalė prieš rimtį, kuri prasideda nuo televizijos ir greito maisto, o baigiasi maskuojama, bet akivaizdžia industrijos ir vartojimo santuoka, pranoko visus vietinius identitetus. Pasiekėme tašką, kai niveliuojanti prekės jėga mus suvienijo stebuklingai ir pašaipiai, nesukurdama jokio bendrumo, išskyrus tvyrančią grėsmę.
Štai ta grėsmė – kaip ją bepavadintume – ekologine katastrofa, globalizacija, vartojimo įsigalėjimu, spektaklio pergale prieš tiesą, o gal apokalipse – verčia prisiminti tokius smulkius ir sub specie aeternitatis nedidelę reikšmę turinčius erdvės lopinėlius kaip Baltijos jūra. Prisiminti – Bergsonas tam neprieštarautų – reiškia sujungti erdvę ir laiką, materiją ir formą, kūną ir dvasią. Giliausia prasme priklausai tam, kam nori (o gal tiksliau – stengiesi) priklausyti. Todėl istorijos aktualizavimas turėtų vykti naujai kuriant – meną, kultūrą, virtuvę, kitokį vartojimą, kitokį spektaklį ir kitokią istoriją – naujai įveiksminant laiką. Arba – naujai kuriant Baltijos tikrovę.
Čia svarbu ir dar kai kas. Teisus buvo Björnas Engholmas, savo pranešime cituodamas, Jacques’ą Le Goffą: „Europa arba išliks kultūriškai, arba visai neišliks.“ Kultūra yra tai, kas leidžia atsipeikėti ir susivokti. Ką tik atrasti Amazonės džiunglių aborigenai labai greitai užsikrečia pačia šlykščiausia civilizacijos forma. Jie geria kokakolą su degtine ir miršta nuo venerinių ligų. Gamta – tarsi šernas Blusius – yra nepajėgi atsipirti degtinėje pamirkytoje baltos duonos riekei. Tam, kad neuždustum civilizacija, reikia sugebėti kurti galingesnę civilizaciją – įleisti sau po odą kultūrinius skiepus, kurie sugebėtų kovoti su pačiomis baisiausiomis anoniminėmis formomis, kurias civilizacija gamina, bet jų nekontroliuoja.
Baltijos jūra, Neringa, Nida niekada neliks iki galo natūrali. Nuo neatmenamų laikų ji priklausė žmogaus akims, sugebėjimui ją pajusti, pamatyti, užuosti, suvilgyti lūpas. Tuo ji iš esmės skiriasi nuo neįžengiamų Amazonės miškų ir neištyrinėtų Ramiojo vandenyno gelmių. Ji yra, buvo ir bus atpažinta ir atrasta. Šiuo požiūriu Didieji kūrėjai yra mūsų juslių koreguotojai. Thomas Mannas, Čiurlionis ar net Arndo Helingo pranešime cituotasis Martinas Kakiesas sugeba pažadinti kūną gamtai.
Skaitome, klausome, žiūrime ir suprantame, kad keliaujančios kopos yra labiau nepasotinamos, nei mums atrodė. Arba, kad Apokalipse kuršių pusiasalyje pulsuoja pati gamta: „būna dienų, kai Neringa iš dangaus, vandens ir miško sugeria į save visas spalvas ir visą švelnų saldumą, tada ji gyvena tarsi apkvaitusi,“ – rašė Kakiesas. Apkvaitimas čia perauga į pakylėjimą, pakylėjimas į ekstazę ir entuziazmą, o pastarasis – tą žinojo jau senovės graikai – yra ne kas kita, kaip susiliejimas su dievais.
Akivaizdu, ko dabar reikia labiausiai. Galingų dvasinės energijos pastangų, kuris apokaliptinį apsvaigimą paverstų kultūriškai maištaujančia dvasia ir neleistų Nidoje pastatyti dar vieno „Aquaparko“ (jis slapta planuojamas). Trigubų pastangų, kurios paverstų kad ir šį Thomo Manno festivalį šiuolaikinio atiprekinio ir antispektakliško veiksmo arena. Vieta, kurioje akumuliuotųsi laikas, o tai reiškia dvasia. Vieta, kurioje dėtųsi įkvepiantys meno, kino, žodžio ir muzikos vyksmai. Vieta, kurioje tas pats Thomo Manno festivalis prarastų saugų atstumą ir visa savo jėga nusileistų nuo dviejų kalvų – Thommo mano trobelės ir Liuteronų bažnyčios – arčiau „Maximos“ ir rusiško naktinio klubo. Vieta, kuri imtų drąsiau įtakoti dabarties laiką.
Neseniai Italijoje atliktas tyrimas diagnozavo, kad festivaliai yra rimčiausia alternatyva televizijai. Minios buriasi, kad pasižiūrėtų į režisierius, poetus, mąstytojus, kurie degančiomis akimis – tarsi Antikinėje agoroje – siekia uždegti ir įkvėpti savo kalbomis. Kino savaitės, knygų mugės, teatro spektaklių suvažiavimai ir filosofų dienos tapo mažųjų masių judėjimu, judėjimu, kuris priešinasi kritinį mąstymą atrofuojančiam kapitalistiniam entertainmentui. Žmonės išreiškia valią dalyvauti kultūroje ir sukilti prieš pasaulį, kuriame, Guy Debord‘o žodžiai tariant, prekė yra „tikroviška iliuzija, o spektaklis jos visuotinis pasireiškimas“.
