Baleto šokėja Kristina Tarasevičiūtė puikiai žinoma ne tik meno gerbėjams. Žavinga balerina – dažna ir prabangių vakarėlių viešnia, išskirtiniu įvaizdžiu išsiskirianti iš būrio svečių. Šį kartą Kristina atvirai papasakojo apie baleto repeticijose gautas taisykles ir pamokas, kurios suformavo jos asmenybę.
Ji prisiminė ir akimirkas, kai itin buvo sunku priversti save intensyviai dirbti, tačiau išsiugdytas užsispyrimas – neleido paminti trokštamų tikslų.
Šokate spektakliuose, vedate baleto pamokas, esate nereta įvairių projektų ir pristatymų viešnia. Jūs, turbūt kaip niekas kitas, gerai žinote gebėjimo išlikti idealios formos ir žavesio paslaptį.
Mano disciplinos sinonimas – baletas. Būtent tai mane užgrūdino, paruošė gyvenimui. Gyvenimui, kur nėra vietos vėluojantiems, per ilgai mąstantiems, kalbantiems, bet nieko nedarantiems. Labai greitai pajuntu žmones, ypač garbėtroškas ir laiko „vagis“, ir nuo tokių greitai traukiuosi. Laikas, šiais laikais, brangiausia valiuta. Šis išugdytas požiūris ir yra atsakymas, kaip aš sugebu visur suspėti.
Dėl formos – mano profesija yra labai negailestinga šiuo klausimu ir jei neatitinki keliamų reikalavimų, visada atsiranda, kuri atitiks. Dar besimokydama baleto mokykloje su šia sąlyga sutikau, todėl labai nesiskundžiu, tik kartais paniurzgu.
Ką visuomet turite kosmetinėje, kad kasdien žavesį išlaikytumėte?
Lūpų blizgį, sausą pudrą, pleistrų, vaistų nuo skausmo.
Net neabejoju, kad gyvenime jums netrūksta užsispyrimo. O kokios dar savybės padeda darbe ir asmeniniame gyvenime, siekiant užsibrėžtų tikslų?
Sunkiausia kalbėti – apie save (šypsosi). Kiekvieną dieną norisi padėkoti savo baleto mokytojai už išugdytą savarankiškumą, gebėjimą dirbti vienai ir susikoncentruoti į savo tikslus, nors baletas yra kolektyvinis menas. Studijuojant universitete, teko šokti sau svetimus šokių stilius, dirbti šokių mokytoja, renginių asistente, buvo labai sunku vienai likus salėje dirbti su savimi ir neleisti baletinei formai dingti.
Pradžioje buvo beprotiškai sunku repetuoti vienai: milijoną kartų norėjau tingėti, eiti „baliavoti” vietoj repeticijos, bet ne toks mano tikslas buvo. Keldavausi ryte, eidavau į salę, filmuodavausi, peržiūrinėjau, taisiau, vėl kartojau. Nepaisant to kad nedirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vis tiek renginiuose buvau kviečiama šokti baletą. Tad tai buvo mano savarankiškumo ir valios išbandymas. Manau tai ir yra ta stipriausia savybė, kuri lėmė, kad aš dar vis šoku, kad išvis turiu tą, ką turiu.
Kaip atgaunate jėgas po darbo dienos ir kaip palepinate kūną, turėdama daugiau laisvo laiko?
Kiekvienais metais, laisviausiu nuo spektaklių periodu susiorganizuoju išvyką į SPA. Kadangi labai mėgstu vandenį, o masažai man yra būtinybė, šis poilsinis kompleksas man yra turiningiausias ir kokybiškiausias koks tik gali būti. Ekstremalų sportą palieku kitiems (šypsosi).
Kalbant apie kasdienį mano poilsį, tai jis yra paprastas: sofa, televizorius, katės minkymas, maisto gaminimas, svajojimas apie atostogas, miegas ir patys būtiniausi vitaminai, palaikyti stabilią psichinę ir fizinę būklę.
Jūsų gyvenimas – nestovi vietoje ir rutinos, vargu, ar pavyktų rasti. O gal dar turite ir kitų pomėgių?
Apskritai, esu absoliuti nuobodyla. Nepaisant faktų, kad judu kasdien po nemažiau nei šešias valandas, keliauju tarp miestų ir tiesiog nenustygstu vietoje. Šią vasarą atradau drabužių siuvimą, tai nuostabi meditacija siekiant atsigauti po sunkios repeticijų dienos, kurios metu visa koncentracija sutelkiama į kūną. Taip pat domiuosi makiažo naujovėmis.
Atrodo, kad esate itin stipri asmenybė. Bet ar nebūna gyvenime momentų, kai norisi viską mesti ir tiesiog pabėgti?
Be abejonės. Turbūt dažniausiai šis jausmas aplankydavo, kai studijavau universitete. Tuo metu jis buvo mano nuolatinis palydovas. Dabar, aš pati renkuosi su kuo noriu dirbti: kurti, šokti, kur apsilankyti, kokiame projekte dalyvauti.
Labiausiai padeda nuoširdūs atsakymai sau į esminius klausimus: „Ar man to tikrai reikia“, „Ar tai tikrai pakeis mano gyvenimą“, „Ar aš būsiu nuo to laimingesnė”. Jei atsakymas teigiamas, vadinasi, pats metas apsišarvuoti kantrybe ir pradėti judėti tikslo link. Jei dvejoji ir turi laiko ilgiems ieškojimams – pirmyn, bet tai negarantuoja, kad pasieksi tai ko labiausiai norėjai.
Galbūt turite šūkį, su kuriuo pradedate darbo savaitę?
Nemeluosiu pirma frazė būna: „Dieve, padėk man“, nors tai niekaip nėra susiję su religija. Sezonui įsibėgėjus, gan dažnai nutinka, kad darbuojuosi be laisvų dienų. Tad žinojimas, kad viskas vėl nuo pradžių, tikrai nemotyvuoja gyventi. Bet išgėrusi kavos, vėl sugebu save susidėlioti į vietas, paslėpti emocijas ir užsibrėžiu tikslą – išgyventi pirmadienį. Nes jei jis praeina sklandžiai, visa likusi savaitė tiesiog praskrieja savaime, jei ne, antradienio rytas prasideda vėl tais pačiais žodžiais: „Dieve, padėk man“ ir t.t.
Kokiomis svajonėmis ar planais dabar pati gyvenate?
Nesu labai didelė gyvenimo planuotoja, nes jis mane visada sugeba nustebinti. Kaip, kad ir praėjusį rudenį. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog kada nors šoksiu Kauno Valstybinio muzikinio teatro baleto spektaklyje „Kita Pelenės istorija“, bet taip susiklostė... (šypsosi)
Šiuo metu gyvenu mintimis apie keliones. Jau dabar mąstau apie vasarą ir kaip ją teisingai susiplanuoti. Kadangi šiemet bus daug koncertų skirtų Lietuvos šimtmečio minėjimui, vasara nusimato itin darbinga, tad atostogos turi būti puikiai suplanuotos.
Ką jums reiškia šūkis „Make it Happen!“?
Tai drąsios, savo svajone tikinčios asmenybės šūkis.
