Kristina pasakoja kurį laiką gyvenusi užsienyje, ten 9 mėnesius dirbo naktinėje pamainoje, tai labai išsekino jos organizmą. Grįžusi į Lietuvą mergina įstojo į aukštąją mokyklą, bet savijauta nebuvo gera. „Kreipiausi į psichiatrus, man diagnozavo depresiją, išrašė antidepresantų. Gėriau juos. Greitai supratau, kad įstojau ne į tą specialybę, studijos nepatiko, todėl po pusmečio mokslus mečiau. Paūmėjo depresija, gydytojas išrašė siuntimą į ligoninę“, – pasakoja mergina.
Ligoninėje ji pateko į sunkiausių ligonių skyrių, sąlygos ten buvo prastos. „Nežinau, kaip yra dabar, bet tada vienoje palatoje gulėjo po aštuonis žmones. Tualetas ir rūkomasis – ta pati patalpa, – prisimena pašnekovė. – Trikdė ir tai, kad medikai – vis dar sovietinių pažiūrų, bendravo piktai, nuolat bandė gąsdinti, palaužti psichologiškai. Susidarė įspūdis – kuo esi silpnesnis, tuo labiau tave norima sužlugdyti.“
Kristina piktinasi, kad Lietuvoje vis dar nėra bendruomeninės pagalbos, žmogų skubama guldyti į ligoninę, taip susidaro užburtas ratas: poliklinika, ligoninė, psichotropiniai vaistai, pensionatas. „Man psichiatro skirti medikamentai tik slopino emocijas, jie turėjo labai daug šalutinių poveikių. Gaila, bet mūsų šalyje kol kas žmonės gauna daugiausia medikamentinį gydymą. Aišku, ligoninėje skiriamos įvairios terapijos, bet jos trunka labai trumpai“, – sako pašnekovė.
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Valdiškose įstaigose gydoma valdiškai
Po gydymosi ligoninėje Kristinai nustatyta psichikos negalia ir 40 proc. darbingumas. Ji kurį laiką bandė lankytis valstybinėse gydymo įstaigose, vis dėlto, pasak jos, nesėkmingai: „Žmogui gali būti skiriama 30 psichoterapeuto konsultacijų nemokamai, bet realiai psichoterapeutų trūksta, jų teikiama pagalba – nekokybiška. Neseniai lankiau vienos psichiatrijos klinikos psichoterapinį skyrių, bet ten darbo metodai nepasikeitę nuo sovietinių laikų. Vyrauja galios demonstravimas, specialistas tave nuolat kritikuoja, savaip interpretuoja tavo mintis.“
Pastaruoju metu Kristina gydosi privačiai. Anot jos, privačiai dirbančių specialistų ir jų kolegų valdiškose įstaigose darbo metodai skiriasi kaip diena ir naktis. „Su psichiatrais susidurti neturiu jokio noro, – kalba Kristina. – Gydant psichikos sutrikimus, žmonėms primygtinai brukami vaistai, o psichologinės pagalbos, psichoterapijos labai trūksta. Jei nevaikštai pas psichiatrą, nevartoji vaistų, negali gauti ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų. Žinau nemažai žmonių, kurie vartoja stiprius psichotropinius vaistus, nors jie jiems nereikalingi.“
Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius sutinka, jog psichoterapinės pagalbos Lietuvoje trūksta. Vis dėlto, jo teigimu, psichikos sutrikimus turi gydyti psichiatras – tik jis gali parinkti žmogui reikalingus gydymo būdus.
„Psichoterapija nėra gydymas, tai – vienas iš gydymo metodų. Tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek Pasaulio psichiatrų asociacija vieningai pripažįsta, kad žmogui turi būti taikomas biopsichosocialinis gydymo modelis. Kiek psichologinio ar biologinio komponentų reikia gydant vienus ar kitus sutrikimus, gali spręsti psichiatras. Jei jis nusprendžia, kad žmogui užtenka tik psichoterapijos, galimas ir toks gydymas“, – pabrėžia centro vadovas.
Jo teigimu, pats žmogus negali įvertinti savo būklės ir nuspręsti, kokio gydymo ar kokių vaistų jam reikia: „Turime ir tokių pacientų, kurie patys sau pasiskiria vaistus, nuolat reikalauja išrašyti raminamųjų. Nei medikamentai, nei psichoterapija, nei koks nors kitas gydymo būdas nėra gėris ar blogis, bet kokius gydymo metodus turi parinkti gydytojas. Nė vienas gydytojas psichiatras ar psichoterapeutas nepasakys, kad visus psichikos sutrikimus galima gydyti tik psichoterapija. Sutinku, kad Lietuvoje pernelyg daug lėšų skiriama vaistams, per mažai kitoms terapijoms, pas mus egzistuojantis modelis nėra visai subalansuotas, bet dar kartą norėčiau pabrėžti: gydymo metodai – psichiatro kompetencija.“
Negalios negali pratęsti, nes nevaikšto pas psichiatrus
Kristina įsitikinusi, kad jai šiuo metu geriausiai tinka psichoterapinis gydymas. Be to, pasak jos, psichikos negalią visuomenėje vis dar žymi itin ryški stigma, šiems žmonėms taikomi įvairūs apribojimai darbe. „Suprantu, kad mano emocinės problemos niekur nedingo. Vis dėlto, norėdama pratęsti negalios terminą, turėčiau lankytis pas psichiatrą, gerti vaistus arba atsigulti į ligoninę. Gaudama vien tik psichoterapinę pagalbą, kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT) neturiu galimybės“, – tvirtina mergina.
NDNT Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Nomeda Pikelytė patvirtina, kad, nustatydami negalią, specialistai pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą remiasi gydančio gydytojo siuntime pateikta medicinine informacija.
„Kad įvertintume darbingumo lygį, žmogui turi būti nustatytos aiškios diagnozės, organizmo funkcijų sutrikimai, išliekantys po taikomo adekvataus gydymo, ši informacija turi būti patvirtinta atitinkamais tyrimais ir gydytojų specialistų konsultacijų išvadomis. Tokie yra negalios nustatymo kriterijai, – pabrėžia N. Pikelytė. – Vien tai, kad žmogus vaikšto pas psichoterapeutą, nereiškia, kad jis serga arba turi psichikos negalią.“
Pasak jos, kai žmogus negalios lygį nustatyti ateina pakartotinai, jei jo sveikatos būklė nepasikeitusi, naujų tyrimų atlikti nereikia, juolab nėra reikalavimo gydytis ligoninėje: „Tokia nuostata tikrai netaikoma. Vis dėlto privalome žinoti, ar žmogaus sveikatos būklė pagerėjo, ar pablogėjo, ar liko ta pati. Atliekant negalios vertinimą svarbu tai, kokie išlieka organizmo funkcijų sutrikimai, kokią įtaką jie turi (arba neturi) žmogaus darbingumo lygiui ar savarankiškumui.“
Nepavyksta įsidarbinti
Neturėdama negalios, Kristina negali pretenduoti ir į Užimtumo tarnybos teikiamą paramą įsidarbinti. Neseniai ji baigė bakalauro studijas, dabar studijuoja magistratūroje. Vien tik iš gaunamos stipendijos jai pragyventi sunku, o susirasti tinkamą darbą ir jame išsilaikyti Kristinai nepavyksta. Meniška, aukštąjį išsilavinimą turinti mergina sako nenorinti dirbti nekvalifikuoto darbo, kokį jai siūlo Užimtumo tarnyba.
„Studijuoju menus, norėčiau darbo, susijusio su kūryba. Trumpai dirbau knygyne pardavėja, taip pat vienoje įstaigoje administratore. Nė vienas iš šių darbų nebuvo artimas širdžiai. Norėčiau tokio, kur būtų daugiau iniciatyvos, atsakomybės, kūrybiškumo“, – sako Kristina.
Ji kalba atvirai – bendrauti darbe su žmonėmis jai gana sunku, vargina emocinis nestabilumas, psichologinės problemos. Ilgiau nei mėnesį išsilaikyti darbe jai nepavyksta, bent pirmąjį mėnesį reikėtų specialisto pagalbos: „Būtų puiku, jei su manimi būtų žmogus, kuris padėtų adaptuotis. Man sunku prisitaikyti naujame kolektyve. Manau, kad Užimtumo tarnyba galėtų siūlyti paslaugas turintiems ne tik psichikos negalią, bet ir emocinių bei psichologinių problemų.“
Užimtumo tarnybos prie SADM atstovė spaudai Milda Jankauskienė pabrėžia, kad pagalba įsidarbinti teikiama tik darbingo amžiaus neįgaliesiems, priskirtiems vidutinių ar ribotų įsidarbinimo galimybių grupei: „Šiems žmonėms taip pat gali būti teikiama įdarbinimo su pagalba paslauga, kai žmogus palydimas į darbą, arba pagalbos atliekant įsidarbinimo procedūras paslauga, kuri pradedama teikti tada, kai, vadovaujantis įdarbinimo su pagalba paslaugų poreikio įvertinimo klausimynu, nustatomas jos poreikis.“
Be to, nuo 2018 m. liepos Užimtumo tarnyboje pradėta teikti ir atvejo vadybos paslauga. „Atvejo vadybininkai dirba visuose 47-iuose klientų aptarnavimo skyriuose, išskyrus jaunimo užimtumo skyrius. Šie specialistai teikia pagalbą įdarbinant, dalyvauja pokalbyje su darbdaviu, tarpininkauja, padeda palaikyti sklandesnį darbo pokalbį, patikslina informaciją, kad abi pusės teisingai viena kitą suprastų“, – aiškina specialistė.
Vis dėlto, pasak M. Jankauskienės, tokia pagalba teikiama tik žmonėms, kuriems nustatyta vidutinė ar sunki negalia: „Žmogus, turintis psichologinių problemų, bet neturintis nustatytos ar pratęstos negalios, be bendrųjų Užimtumo tarnybos teikiamų paslaugų, gali tikėtis tik psichologo pagalbos.“
M. Marcinkevičius sako negalintis dalyti patarimų konkrečiu atveju, bet, pasak jo, savo savijauta kiekvienas žmogus privalo rūpintis pats. „Jei susilaužome koją ir nenorime nešioti gipso, negalime reikalauti – reabilituokite mane, kad pradėčiau vaikščioti. Norėčiau pabrėžti, kad psichikos sutrikimų turintiems žmonėms paslaugos turi būti teikiamos laipsniškai: iš pradžių – psichiatro parinktas gydymas, vėliau – psichosocialinė reabilitacija, pagalba įsidarbinti ir panašiai“, – komentuoja psichiatras.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
