Nors tauta jau pasmerkė abu kaltinamuosius, bet tikrosios bausmės jiems dar teks palaukti. Baudžiamajame kodekse už tokį cinišką ir itin žiaurų nusikaltimą numatytas net įkalinimas iki gyvos galvos.
Tiesa, savo nuomonę viešai išreiškę Lietuvos teisininkai abejoja, kad teismas skirtų griežčiausią bausmę. Esą labiausiai tikėtina – 16-20 metų įkalinimo bausmė.
Atgal į 1994-sius
Žiaurių vaikžudysčių Lietuvoje yra pasitaikę ir anksčiau. Bene plačiausiai 1994 metais tuometinėje spaudoje buvo aprašyta vienos sūnų nužudžiusios motinos istorija.
Šiuo metu ši moteris jau seniai mėgaujasi laisve. Mat 1994-siais jai teismas skyrė 15 metų įkalinimą. Švelnėjant įstatymams, tikėtina, ji iš įkalinimo įstaigos ištrūko anksčiau. Tad, laikydamiesi įstatymų, net ir žinodami jos tikrąjį vardą ir pavardę, įvardysime straipsnyje išgalvotu Julijos vardu.
Tad, ką Julija padarė, kad buvo pasmerkta visos tautos ir sulaukė iš teismo gana griežtos bausmės?
Kraupios medikų išvados
Julijai buvo 24 metai, kai Aukščiausias Teismas nuteisė jauną moterį už itin žiaurų 2 metų ir 3 mėnesių sūnaus nužudymą. Beje, šiuo metu teisiama M. Kaziukaitytė – taip pat 24 metų.
Prieš daugiau kaip 20 metų teismo medicinos ekspertai nustatė, kad vos dviejų metukų berniukas mirė nuo pilvo sumušimo (plyšo kepenys, žarnyne išsiliejo kraujas). Ant vaiko kūno buvo rastos 90 smūgių žymės (šių metų Kėdainių vaikžudystės atveju ekspertai tokių smūgių suskaičiavo 135): kraujosrūvos, nubrozdinimai, smaugimo žymės kaklo srityje, apdraskymai.
Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad Julija savo sūnų mušė jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių. Tačiau gydytojoms, darželio auklėtojoms, draugėms buvo aiškinama, kad vaikas esą nevalgo, todėl mama „stengiasi kuo daugiau jį primaitinti, versdama valgyti per jėgą“. Iki 1994-ųjų, panašu, tokie pasiteisinimai būdavo toleruojami.
Nustebino ir tai, kad berniuko tėvas teisme teigė nepastebėjęs, jog žmona būtų mušusi vaiką.
Liudytojų parodymai bylojo priešingai. Teisme paaiškėjo, kad kaimynai ne kartą girdėję, kaip vyras su žmona konfliktuoja dėl moters skriaudžiamo vaiko. Tie patys kaimynai girdėjo, kaip motina mušė mažylį diržu (užfiksavo ir medikai) arba trankė jį į vonios kraštą (tąkart mažylį išgelbėjo tik laiku į butą įsiveržę kaimynai).
Bet net ir to nepakako, kad būtų imtasi kažkokių veiksmų moters atžvilgiu. Juolab, nors ir pyko, bet net ir teisme Juliją užstojo jos dviem metais vyresnis vyras. Apie kažkokią jo kaltę visoje šioje istorijoje tuometinėje spaudoje neužsimenama. Palikime šį klausimą atvirą...
Nepripažino kaltės
Teismo nuosprendžio sulaukusi Julija savo kaltės nepripažino. Net ir kalbėdama su žurnalistais, moteris jiems kartojo, kad ją reikėjo nuteisti nebent už neatsargų nužudymą, mat tyčia ji tikrai nenorėjusi savo vaiko pasmerkti myriop.
Julija yra pasakojusi, kad abu su vyru mylėjo berniuką: „Tik jis buvo labai užsispyręs, kaprizingas... Toks „ožiukas“... Labai mažai valgydavo – todėl mes jį stengdavomės maitinti per prievartą. <...> O žinot, kokia vaiko odelė – pirštais suspaudžiu, kad prasižiotų – ir pasidaro ant veiduko mėlynės.“
Jau atlikdama bausmę moteris pasakojo, kad vaikas pats susižeisdavo. Tai jis nuo dviratuko nuvirsdavo, tai iš lovytės iškrisdavo, tai durimis pirštus prisiverdavo...
Kaltę dėl apdraskymo moteris suvertė namie augintam katinui. Vaikas, anot Julijos, katę vadindavo „ma“, todėl darželyje paklaustas, kas jį apdraskė, auklėtojoms atsakydavo „ma-ma“.
Štai kokiais pasiteisinimais moteris siekė išsisukti arba sulaukti bent jau švelnesnės bausmės, bet teismas ją įkalino 15 metų už grotų.
Šių metų Kėdainių istorijoje situacija kiek kitokia. Mat be nužudyto berniuko motinos, teisiamųjų suole yra ir jos sugyventinis. O prasidėjus posėdžiui dėl vaiko nužudymo jie kaltina vienas kitą. Tad Kauno apygardos teismo laukia iš tiesų nelengva užduotis. Tauta tikrai nesuprastų, jei už tokį cinišką nusikaltimą kaltiesiems pavyktų išsisukti švelnesnėmis bausmėmis.
