Šiame kontekste itin išsiskyrė 1993-ieji. Bet čia kalbant būtent apie itin specifinius nusikaltėlius – samdomus žudikas. „Jei anksčiau Lietuvoje specialiai samdyti nusikaltėliai įvykdydavo vieną – kitą žmogžudystę, tai 1993-siais užregistruota daugiau kaip 20 atvejų, kai samdyti žmonės bandė ar pašalino kažkieno konkurentus, verslo partnerius“, - rašoma 1993 m. Lietuvos spaudoje.
Kokia mirties kaina?
Niekas tiksliai nežinojo, kiek samdomiems žudikams buvo sumokama už įvykdytą „užduotį“. Sulaikytieji retai kada prisipažindavo dėl padarytų nusikaltimų ir dar rečiau įvardydavo sumas, kurios jiems būdavo sumokamas. Štai, pavyzdžiui, vieną su metalais dirbusios įmonės direktorių lietuvis nužudė už 2 tūkst. dolerių. Kitas atvejis – vienam Alytaus rajone vyrą nužudžiusiam asmeniui aukos žmona sumokėjo 200 dolerių.
Palyginus su Maskva, samdomiems žudikams Lietuvoje buvo mokama nedaug. Paprasto žmogaus – kaimyno ar senutės – nužudymas Rusijoje buvo vertinamas 500-3 tūkst. dolerių. Grupinė žmogžudystė – 2,5-5 tūkst. dolerių. Atsikratyti verslininko, kurio saugumo neužtikrindavo apsauginiai, Maskvoje atsieidavo 3-10 tūkst. dolerių. Jei verslininkas būdavo saugomas, tai kaina šoktelėdavo daugiau nei dvigubai – 8-25 tūkst. dolerių. Tuo tarpu už siekį pašalinti vidutinio lygio mafijozą buvo mokama net 25 tūkst. dolerių.
„Sistemoje“ – keturi komponentai
Šiame žiauriame mechanizme įprastai būdavo keturi „komponentai“. Užsakovas – Organizatorius – Vykdytojas – Taikinys.
Užsakovas priimdavo sprendimą ir laukdavo, kol šis bus įvykdytas. Jis pats rankų niekada nesitepdavo ir žinodavo, kad užduotis bus įvykdyta, nes užsakovo visi bijojo.
Daug nedėkingesnė dalia tekdavo Organizatoriui, kuriam tekdavo viską kruopščiai suplanuoti. Organizatorius žinodavo, kad jei kažkas paaiškės, tai pirmiausia atsakyti teks būtent jam.
Trečiasis „komponentas“ – Vykdytojas – galėdavo būti ramesnis. Tai būdavo tiesiog jo darbas, kurį vykdydamas jis galėdavo valandų valandas tūnoti šešėlyje ir tiesiog laukti tinkamiausios progos atlikti užduotį. Tiesa, Vykdytojas žinojo, kad anksčiau ar vėliau jis padarys klaidą, o tada jau pats taps Taikiniu. Apie Taikinių likimą išsiplėsti, greičiausia, nereikia.
Garsūs atvejai
Štai keletas pavyzdžių iš 1993-ųjų samdomų žudikų „žygdarbių“. Kaune, Ašigalio gatvėje esančioje degalinėje, 20-metis BMW vairuotojas laukė eilės, kol galės užsipilti benzino. Už jo sustojo taip pat BMW vairuojantis asmuo. Jis išlipo ir priėjęs prie pirmojo šovė 20-mečiui į krūtinę. Vėliau pravažiuodamas iššovė dar kartą.
Visi puikiai pamenate restorano „Vilija“ darbuotojų nužudymo bylą. Tuomet ryte prie restorano privažiavo juodas BMW. Iš jo išlipę keturi asmenys ramiai įėjo į vidų ir nušovė penkis žmones. Bet kulkos buvo skirtos ne jiems. Tuo metu restorane buvo nusikalstamo pasaulio autoritetai ir atstovai Henrikas Daktaras, A. Laurinavičius-Lūras, V. Gudzinskas-Guzas, V. Siaurusevičius-Siauras. Tik atsitiktinumo dėka jie liko gyvi. Nors atvykę žudikai ne tik pyškino ginklais, bet ir sprogdino granatas.
1993 m. spalio 12 d. buvo nužudytas žurnalistas Vitas Lingys. Už V. Lingio nužudymo organizavimą 1994 m. mirties bausme nuteistas nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ vadovas Borisas Dekanidzė. Vykdytojui Igoriui Achremovui taip pat buvo skirta mirties bausmė, bet ji iškart pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Maža to, keičiantis Baudžiamajam kodeksui žurnalisto žudikas 2012-ųjų balandį buvo paleistas į laisvę.
Tais metais dauguma siautėjusių samdomų žudikų sugebėjo išnykti iš teisėsaugos radarų. Tik retas kuris būdavo nustatomas ir sulaikomas. Tad tyrėjų stalčiuose vis dažniau kaupėsi taip vadinamos „tamsios“ bylos. Dauguma jų taip ir liko neištirtos.
