Teiginį rašau be klaustuko. Manau, kad jo nebereikia. Pabaiga įspūdinga ir užtikrinta: 201 balsas už, 81 – prieš, 4 nebalsavo.Taigi beveik 2.5 :1 santykiu Lietuvos Krikščionių demokratų partijos (LKDP) atstovų suvažiavimas, įvykęs Vilniuje 2007 metais gruodžio 15 d., nutarė partiją sujungti su Tėvynės sąjunga (TS).
Nežinau tikslios Lietuvos krikščioniškosios demokratijos judėjimo pradžios. Lietuvių enciklopedija skelbia šią idėją atsiradus dar prieš popiežiaus Leono XIII krikščioniškosios demokratijos reformą, taigi daugiau negu prieš šimtą metų, tačiau drįstu tvirtinti, kad jos, ypač pagal šią idėją susiorganizavusios politinės partijos, įtaka lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės gyvenimui per tą laikotarpį buvo milžiniška, o kai kuriais atvejais - net lemtinga. Manau, jog daug lietuvių tikėjosi, kad tokia ji bus ir dabar, tačiau jos gyvenimas pasisuko ne ta linkme, o jo pabaiga, kaip, beje, ir kiekvieno gyvenimo, buvo gana skaudi ir, šalia to, triukšminga. Nors LKDP derybos su konservatoriais prasidėjo birželio mėnesį ir per tą pusmetį susijungimui lyg viskas buvo gražiai nudailinta, suvažiavimas parodė, kad visgi taip nėra. Daug atstovų, piktų ir garsių, buvo prieš, ir jų nusiteikimas nebuvo be pagrindo. Pagal apie suvažiavimą spaudoje skelbiamas žinias, svarstymų eiga rodė nuomonių pasidalinimą pusiau, ir jeigu būtų buvę balsuojama slaptai - o tokiais atvejais, pagerbiant žmogaus privatumo teisę, tik taip ir reikėjo daryti - ko gero, taip ir būtų atsitikę. Bet įvyko kitaip, ir belieka tik klausimas, kas dėl to gali atsitikti, nes balsavusieji prieš buvo garsūs ir raiškingi labai tvirtu priešingu nusiteikimu. Nors susijungimą išskirtinai rėmęs, o suvažiavime atviro balsavimo užsispyrusiai reikalavęs Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Valentinas Stundys po laimėjimo ir kvietė visus narius pamiršti nuomonių skirtumus ir susitelkti tvirtam krikščioniškosios demokratijos principų atstovavimui jungtinėje partijoje ir ypač po Seimo rinkimų valstybės valdyme, kažin ar šis susitelkimas taip lengvai įvyks? Čia jau galima dėti daug klaustukų?
Pirmiausia, kokia buvo šio susijungimo tikroji priežastis? Juk iš tikrųjų Tėvynės sąjunga - konservatoriai ir Lietuvos krikščionys demokratai, nors abi save laiko dešiniosiomis partijomis, nei visuomeniniu mąstymu, ypač požiūriu į Bažnyčią, šeimą, švietimą, jaunimo auklėjimą, pagaliau nei valstybiniu - nesiderina. Ypač priimant dėmesin paskiausį konservatorių blaškymąsi bei žaidimus su socialdemokratais. Greičiausiai prieš dešimtmetį buvusiuos stiprios, tačiau dėl vidinių nesutarimų kelis kartus skilusios, o dabar jau gerokai apibyrėjusios LKDP buvusių vadovų bei dabartinio pirmininko Valentino Stundžio sprendimą lėmė noras kaip nors patekti į Seimą. Tai liudija išsiderėtos kelios vietos rinkimų į Seimą jungtinės partijos sąrašo pirmajame dešimtuke: Valentinui Stundžiui – antroji, pora žemesnių – gal broliams Šimėnams ir dar kelios – antrajame dešimtuke. Vėl tie nelaimingi partijų sąrašai.
Antra – ar iš tikrųjų įvyko dviejų partijų susijungimas, ar tik LKDP įsijungimas į Tėvynės sąjungą? Atsakymo ieškodami, pažvelkim tik į ankstesnį irgi buvusį TS neva susijungimą su Tremtinių – politinių kalinių sąjunga. Ar tokia pat paskenduole netaps ir Krikščionių demokratų partija? Bet jeigu taip ir nebūtų, tai ar toks LKDP vadovų sprendimas pateisinamas? Tarpukario nepriklausomai Lietuvai Krikščionių demokratų partija buvo pats reikšmingiausias politinis veiksnys. Bent iki 1926 metų gruodžio septynioliktosios perversmo. Ar ne taip pat galėjo būti ir dabar? Kaip, pvz., pokario Vokietijoje ar Italijoje. Jeigu ne kai kurių vadovų asmeniški siekiai, ypač dr. Kazio Bobelio užmačios pasinaudoti partija tiesiog beprasmiškam šuoliui į Prezidentūrą ir dėl to sukėlusiam daugialypę maišatį, gal partija ir nebūtų taip pašlijusi? Tačiau rimti vadovai, užuot ieškoję patys sau kelio į Seimą, turėjo bandyti iš tokios padėties partiją ištraukti ir pamažu atgaivinti, nesigailint nei darbo, nei laiko, nors tai ir keletą metų užsitęstų. Juk dabar visi blaiviau mąstantieji lietuviai pripažįsta, kad Lietuvoje tikrų politinių partijų nėra. Krikščionys demokratai su šimtametėm tradicijom, istorija ir veiklos patirtimi galėtų tokia tikra politine partija būti.Tuo labiau, kad yra pavyzdžių ir modernesniam keliui susirasti. Partija tikrai neturėjo skubėti į kažkokią neaiškią politinę nišą pati lįsti, bet bandyti surasti ir savo pusėn patraukti mažesnes krikščioniškų vertybių gal dar ir nepuoselėjančias, bet jų ir nesikratančias grupuotes. Dėmesį kreipiant net ir į tautininkų pusę, kuriuos jau už skvernų tveriasi tie patys konservatoriai. Juk jau aiškiai išryškėję šiandienių tautininkų požiūriai į Bažnyčią, šeimą, švietimą, jaunimo auklėjimą ir ypač lietuvių tautą - taškas į tašką kartu su LKDP. Šalia to, ar ne tas pačias mintis puoselėja ir Lietuvoje dabar suskatę iš naujo burtis Lietuvių fronto bičiuliai (LFB)? Ar su jais nebandyta kalbėtis? O ar nebandyta pasisukinėti apie bažnyčias, ne tik katalikų, bet ir protestantų, ir pasikalbėti jeigu ir ne su kunigais, tai bent su veiklesniais parapijiečiais. Vokietijoje katalikai ir protestantai Krikščionių demokratų partijoje vieni prie kitų labai gražiai pritampa. Kodėl taip pat negalėtų būti ir Lietuvoje? Ar apie visa tai nepagalvota? Dėl to, kad Seimo kėdžių trauka visgi buvo didesnė už krikščioniškas vertybes, nepaisant nė jų visiško paskandinimo pavojaus?
Kol kas nežinia, ką darys šiam nevykusiam žingsniui nepritarę LKDP atstovai, kurių daugiau negu 80, ir į šį suvažiavimą juos atsiuntęs užnugaris, tačiau manau, jog kiekvienam iš jų aišku, kad nepriklausomos savarankiškos krikščionių demokratų partijos Lietuvai tikrai reikia. O šis vyksmas panaikino net ir paskutinius jos likučius. Koks belieka pasirinkimas? Ypač, kai iš tikrųjų svarbios Lietuvos politinės partijos panaikinimas - nebe pirmas. Prieš kelerius metus susijungimu su LDDP buvo “suvalgyta” ir socialdemokratų partija. Kur dabar ieškoti pagalbos septyniems šimtams tūkstančių Lietuvos piliečių, vargstančių žemiau skurdo ribos, kai likęs jau tik bereikšmis socialdemokratų partijos pavadinimas. Socialdemokratai pakaitomis su krikščionimis demokratais atstatė karo sugriautą Vokietiją ir sukūrė joje visus gyventojų sluoksnius patenkinančią gerovę. Socialdemokratų vadovaujama Švedija tapo taip pat viena iš pažangiausių pasaulio valstybių. Ar tai ne pavyzdžiai Lietuvai? Nejaugi žmonės tai nematė, kad keliolikai vadukų leido šias dvi tradicines savarankiškas politines jėgas sunaikinti? Ir tik dėl jų asmeniškų siekių?
O dar vienas klausimas: ar šis LKDP – TS susijungimas Lietuvoje ką nors pakeis? Tuojau pat – tikrai nieko. Krikščionių demokratų partija jau kurį laiką buvo nepaveiki, Seime savo atstovų, taigi nė kokios įtakos jo politikai, neturėjo. Neturės nė naujame Seime, nes jiems reikės giedoti konservatorių chore, nebent su jais susipyktų ir, kaip dabar madinga, sudarytų atskirą frakciją. Tačiau ir tuo atveju turbūt būtų tik daugiau bėdos negu naudos. Naujovių gali atsirasti tik po kurio laiko, jeigu ką nors pradėtų daryti šiam susitarimui nepritarę LKDP nariai, bandydami sudaryti branduolį naujai Krikščionių demokratų partijai. Jeigu jiems pasisektų atgaivinti paveikią, modernią Krikščionių demokratų partiją, įjungus į ją jau mano minėtas mažesnes politines grupuotes, puoselėjančią tikrąsias krikščioniškas, o kartu ir lietuvių tautos vertybes, būtų labai gerai. Lietuvai tokios partijos labai reikia. Tačiau šia kryptimi kelias gali būti sunkus, todėl ir juo pasukę keleiviai turės būti labai ryžtingi, ištvermingi ir kantrūs. Vargu ar tokių atsiras. Ir paskutinė galimybė: sakykim, jungtinėje partijoje “viršutinę ranką” ima krikščionys demokratai, konservatorius nustelbia ir veda savo politiką. Tačiau toji glimybė turbūt lygi mažiau negu nuliui. Tad ar belieka kas nors daugiau, negu tik šio rašinio pavadinimas, virstantis nebepakeičiama tikrove: daugiau kaip šimtą metų Lietuvos politikoje kartais stipriau, kartais silpniau, bet visada reikšmingai plazdėjusios Lietuvos Krikščionių demokratų partijos pabaiga.
