Tikriausiai kiekvienas sūnų auginantis tėtis Lietuvoje greta trijų tikram vyrui „privalomų“ darbų (pastatyk namą, pasodink medį, užaugink sūnų) nė nemirktelėjęs pridėtų dar vieną: nusivesk vaiką į krepšinio rungtynes.
Sporto salėje emocijos liejasi per kraštus, sirgalių tribūnose verda ne ką menkesnės aistros nei pačioje krepšinio aikštelėje. Ar verta vestis ten vaiką? Jei tik mažasis sirgalius(-ė) bent šiek tiek domisi krepšiniu ir nebijo triukšmo – kodėl gi ne? Juk tai – tikrai nepakartojama patirtis, galbūt įskiepysianti naują pomėgį, o gal ir tapsianti tikra aistra visam gyvenimui. Kas gi nežino, kad sportas – tai sveikata, ne tik patiems sportuojantiems, bet ir tiems, kurie aktyviai juos palaiko.
Psichologai tikrai neprieštarautų, kad domėjimasis sportu, sirgimas už mylimą komandą – puiki veikla, kuri ir energijos suteikia, ir, prireikus, leidžia „saugiai“ iškrauti neigiamas emocijas.
O štai ar verta raginti vaiką sėstis prie televizoriaus kai transliuojamos krepšinio rungtynės? Per daug laiko prie televizoriaus – ne į naudą mažiesiems. Vidutinė krepšinio rungtynių trukmė – vos ne 2 valandos. Tikrai per ilgai, kad 5-6 metų vaikas ramiai išsėdėtų. Bet, kita vertus, jei šeima – tikri krepšinio aistruoliai, kaip gi kitaip nuraminsi zirziantį neklaužadą kai vyksta lemiamos rungtynės?
Kad laikas prie televizoriaus prabėgtų ne tik emocingai, bet ir turiningai, pamėginkite krepšinio rungtynes paversti... universalia pamoka. Štai 7 dalykai, kurių galima išmokyti vaiką stebint varžybas.
1. Kas tai yra komanda? Komanda, komandinis žaidimas – svarbi sąvoka, kurią ne visada deramai įsisąmonina net daugelis suaugusiųjų. Ir vis dėlto be komandinio žaidimo, kai žaidėjai padeda vienas kitam dėl bendro tikslo, nepaisydami savo asmeninių ambicijų – nebus ir gero krepšinio. Ar ne puikus moralas vaikui, kurio draugystės klasėje ir kieme kartais būna permainingesnės net už pavasario vėjus?
2. Trenerio žodis paskutinis. Jei jau yra vadovas – jo reikia klausyti. Ir tai – ne vaikiškumas, o brandaus žmogaus verta pozicija.
3. Būna dienų, kai nekrinta. Net ir geriausi žaidėjai neišvengia nesėkmių serijos. Ir tai – normalu, žmogiška. Jei nesiseka – reikia ne nuleisti rankas, o pailsėti, atsitraukti, „prisėsti ant atsarginių suolelio“ ar imtis kitos veiklos. Išauš nauja diena – ir vėl viskas eisis kaip iš pypkės.
4. Treniruotės – kasdien. Tai – krepšininkų realybė. Kad ir kiek būtų talento, jį išlaikyti ir realizuoti padės tik atkaklus kasdienis darbas. Taigi pamiršti namų darbai, neatliktos pareigos namuose – anaiptol ne smulkmena. Gali būti, kad keliskart pasikartojusi tinginystė ilgainiui atims ne vieną pergalę.
5. Pralaimima garbingai. Paspausti ranką savo priešininkui, pasveikinti jį su pergale įprasta krepšinio aikštelėje. Ar tai dažnai pasitaiko gyvenime? Vargu. Visi žinome, kad iš savo klaidų reikia mokytis. Bet ne kiekvienas atranda jėgų analizuoti, kodėl priešininkas laimėjo. „Paspausti ranką“ gyvenime – nebūtinai fizinis veiksmas. Paaiškinkite vaikui, kad jis turėtų deramai vertinti savo priešininko jėgas, išmokti įžvelgti jo stipriąsias puses, atrasti, už ką jį galima pagirti, o ne tik skėsčioti rankomis, esą „man nesiseka“.
6. Pralaimėjimą geriausiai užgožia naujos pergalės. Trumpalaikio kartėlio niekas nė neprisimins, jei po jo eis pergalinga kova. Kažkas nepasisekė jūsų mažyliui? Rodykite savo pavyzdžiu, bakstelėkite pirštu į komandą, už kurią sergate – anksčiau ar vėliau vis tiek pasiseks, svarbu nenuleisti rankų ir toliau siekti savo tikslo.
7. Metas pasimokyti aritmetikos! Pavargote žerti moralus psichologijos ir disciplinos tema? Griebkitės matematikos! Šiek tiek paskaičiuoti mintinai – puiki proto mankšta ir jūsų vaikui, ir netgi jums. Taškų skirtumas kinta kartais net po keletą kartų per minutę. Kiek iš viso taškų jau įmesta per šias rungtynes? Koks taškų skirtumas? Kiek įmesta šiame kėlinyje? Tai išties interaktyviau ir kur kas smagiau, nei skaičiuoti, kiek obuolių turi Martynas, jei jo krepšelyje buvo 12, bet būdamas geraširdis ėmė ir 5 atidavė Simui.
Laura Barzdaitienė
