Oranžinio kamuolio dienos baigėsi. Išartos paskutinės vagos Lietuvoje surengtose pasaulio arimo varžybose. Jose pergalių iškovoti nepavyko, o štai šaunios krepšininkų pergalės vėl suvienijo Lietuvą.
Nereikia manyti, kad sportas toks jau nekaltas dalykas. Pastaruoju metu po daugelio metų vėl pradėjo augti gimstamumas Vokietijoje. Labai rimtame leidinyje teko skaityti samprotavimus, kad prie to galėjęs prisidėti sėkmingas Vokietijoje surengtas futbolo čempionatas. Jei arimo varžybų įtaka gimstamumui Lietuvoje verta suabejoti, tai krepšininkų pergalės, gali būti, paveiks ne tik vėliavėlių pardavimus.
Arimo čempionate ir tradicinių, ir apverčiamųjų plūgų kategorijoje dominavo britai, dar kartą įrodę, kad yra artojų tauta. Arimo technikos progreso per pastaruosius keturiasdešimt metų nekomentuosiu, tačiau pastebėjau, kad man besėdint krėsle prie televizoriaus krepšinis pasikeitė. "Žalgirio" aukštaūgiai Gediminas Budnikas, kol dar nebuvo Šustausko partijos narys, ir Romualdas Venzbergas, kol dar nebuvo Pakso partijos narys, iš toli nemėtė ir taip pasismagindami nekraudavo kamuolių iš viršaus, kaip dabar daro net "mažiukai". Visi lietuviai, išskyrus Javtoką, gali įmesti iš toli. Anksčiau tai buvo Patkausko, Masalskio, Kazlausko, Andriūno, Kairio arba neprilygstamo metiko Algirdo Linkevičiaus privilegija.
Žiūrėdamas Europos krepšinio čempionato nugalėtojų apdovanojimo ceremoniją pastebėjau, kad medalius mūsų vyrams ant kaklo kabino kažkoks FIBA funkcionierius, labai panašus į Lietuvos ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą. Deja, ne tik Lietuvoje esama nevykusių funkcionierių. Kalbos apie tai, esą teisėjai tarnauja FIBA prezidentui graikui, ne visai pasitvirtino, antraip vargu ar jie būtų skyrę net tris iš eilės technines pražangas graikų žaidėjams mače su lietuviais. Tačiau funkcionierių sugalvota rungtynių sistema – keista. Dar didesnis rungtynių skaičius – beprasmiškas, nes jis turi tik menką įtaką atkrintamųjų varžybų loterijai. Žaidi žaidi, krauniesi pergalę po pergalės, o iš to – nieko gero. Už tas pergales netgi esi nubaudžiamas, prieš svarbiausias rungtynes negaudamas poilsio dienos. "Um pa pa", kaip sako treneris R. Kuncaitis.
Vis dėlto įvairūs užkulisiniai žaidimai turi vis mažiau įtakos, nes ir lietuviai yra vis stipresni, gerbia save ir yra gerbiami. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje A. Sabonio į priekį vedamas "Žalgiris" buvo stipri komanda, tačiau, kai buvo leista išvykti žaisti už geležinės uždangos, jausdavosi kiek nejaukiai. Nusipelnęs Lietuvos treneris A. Gomelskis manipuliuodavo SSRS čempionato tvarkaraščiu, kad lietuviams užsienyje būtų nepatogu žaisti, patys žalgiriečiai leisdavosi išprovokuojami jugoslavų apsistumdymams. Nors buvo patyrę žaidėjai, patirdavo žaidybinių, organizacinių, psichologinių netikėtumų. Laisvu laiku nuo varžybų pardavinėdavo iš SSRS atsivežtus daiktus, kaip tai darydavo visi SSRS piliečiai. Džinsus į namus parsiveždavo prieš muitinės patikrinimą apsiaudami kelias jų poras. Tai faktai iš paskelbtų interviu su žalgiriečiais.
Šiuo metu mūsų krepšinis visiškai integravęsis į pasaulio krepšinį. Čempionų treneris amerikietis Davidas Blattas yra įsivaikinęs Šiškauską bei Jasikevičių ir mokė juos negražiai elgtis – bet kokioje situacijoje spardyti kitiems užpakalius. Nesam bailūs zuikiai, priešingai – patys diktuojam madas. Net jauni mūsų žaidėjai jau yra matę visko, turtingiausių pasaulio klubų atstovai juos vaikosi su lagaminais, prikimštais milijonų dolerių. Tačiau norisi tikėti, kad jie nuoširdūs tuo metu, kai sako, kad maloniausia jiems atstovauti Lietuvai. Lietuvių sirgaliai yra turbūt patys gausiausi, atkakliausi ir aistringiausi (po dvejų metų ir Lenkija, kurioje vyks kitas Europos čempionatas, sužinos, kas mes tokie). Ne visai suprantu gerbiamą poną Sėklą, jei tai tiesa, ką rašo spauda – kad po pralaimėjimo rusams jis ir jo kompanija nusisuko nuo mūsų sportininkų ir jų nepalydėjo. Linkiu jam pasitaisyti ir suprasti, kad krepšininkai tėra žmonės, o jokie žmonės nėra apdrausti nuo nesėkmių ir netikėtumų. Tikras sirgalius turi palaikyti savo komandą nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.
Užtat čempionatą transliavusi televizija, mano nuomone, egzamino neišlaikė. Niekuo nepaaiškinamas merkantilizmas griovė nuotaiką, mindė lūkesčius. Sakykim, kodėl nuo pat pirmos dienos į Maljorką nebuvo nusiųsti komentatoriai Petrauskas ir Saulėnas? Sunku patikėti, kad televizijai tai pernelyg brangu, jei nuvykti po karšta Ispanijos saule gali net ir Lietuvos vidurinės klasės atstovas. Tai gėdingas faktas. Pati televizija, net ir savo teletekste, neskelbdavo numatomų rungtynių laiko. Taip pat nebuvo būtino tokių transliacijų elemento – čempionato studijos, komentarų, nuomonių, epizodų pakartojimo ir analizės prieš rungtynes, per pertrauką ir ypač po rungtynių. Sužlugdomas buvimo kartu jausmas. Be tokios – ir nemanau, kad brangiai kainuojančios – laidos mes apvagiami.
Įstrigo, kad iškart po to vienintelio pralaimėjimo buvo paleistas kažkokios laidos anonsas – į kapo duobę leidžiami karstai, nelabai malonus iki gyvos galvos nuteisto kalėti žudiko veidas. Ar dar išliko bent menkiausia pagarba žiūrovui?
