Tauragės vaikų ir jaunimo sporto mokyklos treneris Aistis R. stojo prieš teismą. Vyras kaltinamas giminaičių terorizavimu: beldimu, skambinimu ir šviesų žibinimu į langus jis trikdė vyresnio amžiaus žmonių ramybę. Krepšinio treneris užsitraukė ir policijos pareigūnų nemalonę – išvadino juos necenzūriniais žodžiais. Pastarųjų treneris teismo salėje bandė atsiprašyti, o beldimus naktį į langus grindė besąlygiška meile artimiems giminaičiams, kuriems, kaip pats pripažįsta, yra skolingas nuo vaikystės.
Kaltinimai – juokų pagrindu?
Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja Raimonda Pauparienė pagaliau galėjo pradėti nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje Aistis R. kaltinamas policijos pareigūnų įžeidimu ir sistemingu žmonių bauginimu. Kaltinamojo elgesys teismo salėje buvo keistas. Teismo paklaustas, ar pripažįsta savo kaltę, Aistis atsakė teigiamai ir paaiškino, kad savo tetai ir jos vyrui į langus naktimis beldžia, skambina prie vartų įrengtu skambučiu, o jiems nubudus spigina į akis raiškios šviesos žibintuvėliu dėl to, jog jų pasiilgsta.
– Galbūt jaučiu nostalgiją vaikystei. Suprantu, peržengiau ribas šitaip juokaudamas, – iš pradžių sakė kaltinamasis.
Kaltas, bet nekaltas
Kaltinamasis savo giminaičius terorizavo ne tik jų namuose, bet ir kitur. Kartą savo tetą Laimutę V. jis pamatė Malūno gatvėje sėdinčią automobilyje. „Pasisveikino“ jaunas vyras su giminaite labai keistai – paspigino jai į akis lazeriniu žibintuvėliu ir nuėjo. Visi kiti išpuoliai, mažiausiai 11 kartų, nukentėjusiųjų Laimutės V. ir Silvestro V. teigimu, vyko jų namuose. Visais atvejais kaltinamasis Aistis R. nostalgiją giminaičiams pajusdavęs tik nakties metu.
– Eidavau namo iš draugų ir užsukdavau. Matydavau, kad jų languose dega šviesa, todėl skambindavau vartuose įrengtu skambučiu. Tačiau į kiemą nebuvau patekęs ir į langus nebelsdavau. Kaip aš juos pasieksiu? Juk nuo vartų iki pastato yra keli metrai. Gal koks kitas žmogus jiems į langus beldėsi? Lazerio irgi nenaudojau, visada šviečiau tik mobiliuoju telefonu, – dėstė savo poziciją kaltinamasis.
Pas gimines – tik naktį
Valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikanti prokurorė Irina Paulauskienė teiravosi, ar jam nekilo minčių, kad giminaičiai yra vyresnio amžiaus žmonės ir jo elgesys gali juos gąsdinti.
– Tokių minčių kilo, bet buvome labai seniai bendravę, aš jų pasiilgau ir visais įmanomais būdais bandžiau atnaujinti kontaktą. Šie giminaičiai yra man labai daug gyvenime padėję. Šio tyrimo metu buvau pas juos nuėjęs atsiprašyti ir jie man atleido, – dėstė vaikų krepšinio treneris.
Teismui jis negalėjo paaiškinti, kodėl nesilanko pas savo mylimus giminaičius dienos metu. Tačiau paneigė, kad taip elgėsi apsvaigęs, nes alkoholio nei vaistų jis nevartojo, visada veikė blaivia galva.
Įžeidė policijos pareigūnus
Nukentėjusieji policininkai palaikė Laimutės ir Silvestro poziciją. Jie vieną rugpjūčio naktį naktį atvyko tirti šių žmonių pranešimo. Nukentėjusysis paaiškino, kad tai nebe pirmas kartas, kad vien tik tą naktį beldimas kartojosi keletą kartų, o ir policija kviečiama jau antrąkart. Silvestras pasidalijo patirtimi, kad giminaitis Aistis R. iškvietus policiją paprastai tyko netoliese ir klausosi pokalbio. Vienas pareigūnas sumojo patikrinti ir neapsiriko – vaikų krepšinio treneris gulėjo palei gyvatvorę ir stebėjo įvykius giminaičių kieme. Policininkas Aistį R. pažino, šoko vytis, šaukė: „Stok, policija“, bet chuliganas nesiklausė: užvertė kelią šiukšlių konteineriu ir pasislėpė. Pareigūnai žinojo, kur bėglys gyvena, tad kelias valandas sukiojosi D.Poškos ir Donelaičio gatvių kvartale. Aistis R., pareigūnų teigimu, su jais žaidė žaidimą: išnirdavo tai iš vieno, tai iš kito kiemo ir vis spigindavo į automobilį lazeriniu žibintuvėliu. Galiausiai kaltinamąjį pareigūnai pamatė stovintį savo namuose prie lango ir pakvietė išeiti į lauką. Tada ir nuskambėjo iš trenerio lūpų garsioji nešvanki frazė, įžeidusi pareigūnus. Pasikalbėti su pareigūnais akis į akį chuliganas taip ir neišdrįso. Policijos automobilis pro Aisčio R. namus paskutinįsyk prasuko apie 6 valandą ryto – treneris tebestovėjo prie lango.
Nepatinka, kai šviečia kiti
Pareigūnų įžeidinėjimą Aistis R. teigė sunkiai pamenąs:
– Seni laikai, sunku atsiminti. Aš nemačiau, kad ten policijos automobilis, ir kad jie – policininkai. Maniau, šiaip draugai taksi atvažiavo ir šviečia man į langus. Dėl to jie mane supykdė, susinervinau ir emocijų apimtas galėjau taip pasakyti.
Tačiau teisėjos paragintas kaltinamasis vis tik prisipažino, kad tą naktį jis už gyvatvorės gulėjo, kad matė, kaip atvažiuoja policijos automobilis, kad bėgo nuo pareigūnų, nesustojo, nors girdėjo liepimą stoti. O paklaustas, kodėl švietė į tarnybinio policijos automobilio langus, atsakė:
– Jie irgi man šviesdavo. Pyktį sukėlė.
Galiausiai kaltinamasis turėjo pripažinti, kad iš pradžių teismui sakė netiesą, kad neprisipažino. Mat jam buvo gėda sakyti, kaip šitaip elgėsi.
Atleis, bet tik širdyje
Nukentėjusysis Silvestras V. paaiškino, kad tikrai Aistis R. buvo atėjęs ir atsiprašė. Tačiau jiedu giminaičiu nepatikėjo. Todėl paėmė rašytinį sūnėno pasiaiškinimą ir pasižadėjimą daugiau taip nedaryti. Tame pasiaiškinime (jį teisėja perskaitė – aut.past.) krepšinio treneris prisipažįsta ne tik skambinęs į vartų skambutį, bet ir beldęs lazda į skardines palanges, švietęs iš miegų pakilusiems giminaičiams į akis žibintuvėliu. Nukentėjusieji aiškina turį rimto pagrindo netikėti giminaičiu – toks susipykimas ir susitaikymas tarp jų vyksta jau daug metų. Tad Laimutė ir Silvestras nerimauja, kas jų laukia, kai pasibaigs baudžiamasis procesas. Jie nė neabejoja, kad Aistis R. savo darbelių imsis vėl.
„Aistis R. yra neprognozuojamas žmogus. Todėl, kai jis man pašvietė į akis Malūno gatvėje, išsigandau ir išsikviečiau pagalbą. Jis belsdavo ir į mūsų namų langus – matydavau jį nubėgantį, nes kieme suveikdavo judesio davikliai ir užsidegdavo šviestuvai. Taip gyventi darosi nebeįmanoma. Jau kreipiausi pagalbos į psichologą“, – rašo savo paaiškinime teismui posėdyje dėl pateisinamų priežasčių nedalyvavusi Laimutė.
