– Ar sunku suderinti krepšinį ir dabartinį Jūsų darbą?
– Aš būdamas profesionaliu krepšininku, net kai reikėjo žaisti prieš Tony Parkerį, visada dirbau ir kitus savo darbus. O dabar, žaidžiant mėgėjų lygoje, tikrai viską galima suderinti.
– Ar bėgant metams aistra krepšiniui nemažėja?
– Mano aistra krepšiniui yra lyg šeimos ar serialo dramoje. Ji niekada nėra lygi, kartais domėjimasis krepšiniu labai išauga, o kartais – sumažėja. Pavyzdžiui, kai būdamas 38 metų baigiau žaisti profesionalų krepšinį, po to sekė 3-4 metų laikotarpis, kai krepšinio nei žiūrėjau, nei žaidžiau. Man tai buvo visiškai nebeįdomu. Dabar vėl malonu išbėgt į aikštelę, tačiau esmė daugiau slypi ne krepšinyje, bet žmonėse, kurie yra jame: vis dar žaidžiantys mano draugai, pokalbiai po krepšinio, pasibuvimai kartu. Kita medalio pusė yra mano vaikas, šiais metais pradėjęs lankyti Sostinės krepšinio mokyklą (SKM). Jis labai mėgsta krepšinį ir savo noru sportuoja po keturias valandas.
Žinoma, motyvuoti gali ir įvairios smulkmenos, pavyzdžiui, pirmas šalto alaus gurkšnis po rungtynių yra kažkas dieviško. Nesu alaus mėgėjas, bet tada, kai tu esi išsikrovęs, susėdi su draugais, tas gurkšnis tikrai atrodo fantastiškas. Taigi, tokie dalykai irgi motyvuoja. Pastebėjau, kad žmonės žaidžiantys prieš buvusius profesionalus, žinomus žmones žaidžia su dviguba jėga. Jie nori geriau pasirodyti ir laimėti, tai yra vidinė jų motyvacija.
– Ar žmona palaiko jūsų pomėgį?
– Ji žiauriai nemėgsta krepšinio ir jai tai visai neįdomu, bet labai nori, kad vaikas sportuotų. Mano žmona yra didesnė futbolo gerbėja, bet tai turbūt kyla iš reklaminių paskatų, jog tai pasaulyje – populiariausias sportas. Jai patinka sporto karalius, o ne kitas lygmuo. Kalbant rimtai, ji supranta, ji žino kas yra krepšinis, tačiau tikrai jo nemėgsta. Kaip bebūtų, tai gyvent netrukdo.
– Ar nuo mažens svajojote apie krepšinį? O gal norėjote tapti kuo nors kitu?
– Nuo mažens svajojau būti Sergejumi Jovaiša. Visada norėjau pasirinkti jo numerį ir kitų svajonių vaikystėje nebuvo. Žinoma, kai užaugi, nori to ar ne, pradedi svajoti apie daug kitų dalykų – merginas, pinigus. Visi norai, svajonės kinta su amžiumi, bet vaikystėje pirmoji svajonė buvo tapti S. Jovaiša.
– Kas Jums suteikia daugiau malonumo – krepšinis ar prodiusavimas?
– Malonumo, tiesiogine ta žodžio prasme, man niekada neteikė nei darbas, nei krepšinis. Visą malonumą teikia pergalės. Tai yra tas jausmas, kai tu nori laimėti. Štai darbe aš taip pat noriu, kad mūsų produktas turėtų kuo daugiau žiūrovų, būtų kuo geresni reitingai. Dėl to pergalės troškimas yra sąsaja tarp mano darbo ir krepšinio. Ir būtent šis troškiams mane varo į priekį.
– Kokios charakterio savybės atsiskleidžia aikštelėje?
– Iš tiesų, aikštelėje charakterio savybės arba išsiugdo ir atsiskleidžia arba ne. Pirmiausia reikėtų suvokti, kad Lietuvoje krepšinis – opiumais liaudžiai. Turėdamas santykį su krepšiniu, turi santykį su visais žmonėmis ir tai padeda pasiekti geresnių rezultatų bet kurioje sferoje. Tai gali padėti tavo tolimesnei karjerai, darbui. Kitoje šalyje to gal ir negalėtų būti, tačiau pas mus viskas yra būtent taip. Tėvai, kurie veda vaikus krepšinį, suteikia jiems ne tik sportą, bet ir santykį su žmonėmis, ateitį, žinoma, jei patys vaikai to norės. Kalbant apie asmenines charakterio savybes – visa tai labai individualu. Tačiau manau, kad mūsų krepšinyje didžiausia problema būtent ir yra individualumo stoka, naglumo stoka.
– Kaip manote, kodėl verta burti komandą ir dalyvauti „GEALAN–SKL“ čempionate?
– Vieni komandas buria dėl reklaminių paskatų, kiti dėl neišsipildžiusių vaikystės ar paauglystės svajonių. Aš žaidžiu dėl to, kad mūsų komandoje daugiausiai žaidžia buvę krepšininkai, su kuriais man teko rungtyniauti. Man tai yra galimybė 1–2 kartus per savaitę susiburti, žaisti, bendrauti, sėdėti prie stalo. Kaip bebūtų, kad suburtum komandą, reikia turėti daug žinių, stiprų charakterį, todėl esu linkęs pritarti, jog komandos kūrimas yra tikras kūrybinis procesas.
– Kiek svarbu, kad mėgėjai gali pasirinkti lygos divizioną pagal savo meistriškumą?
– Manau, žaidėjas visada nori žaisti kuo aukštesnėje lygoje, tačiau sistema įstato jį į rėmus. Kaip bebūtų, gerindamas savo sportinę formą, supratimą apie krepšinį, galbūt ir draugų pagalba, žmogus visada gali kilti į aukštesnį lygį. Neabejoju, kad ši sistema yra gerai padaryta, ji puikiai veikia ir tai įrodo komandų kiekis, žinomumo dydis. Mačiau kaip kiekvienais metais yra išsikeliami tikslai ir kaip ši lyga kinta. Dabar SKL išaugo iki tokios mėgėjų lygos, kuri yra didelė, įtakinga ir su daugybe žaidėjų. Ji ne ką prastesnė už profesionalų lygą ir čia labai malonu žaisti.
– Esate įkūręs Šakių „Vyčio“ krepšinio klubą, todėl apie krepšinį viską žinote ne tik kaip žaidėjas. Kaip vertinate krepšinio rinkodarą ir komunikaciją Lietuvoje?
– Kalbėti bendrai apie krepšinio komunikaciją Lietuvoje – labai sunku. Vieni klubai tvarkosi labai gražiai, įdomiai, kiti – prasčiau. Apžvelgiant lygų situaciją, viskas lygiai taip pat, vieni sukuria didesnį burbulą, kitiems tai ne visai pavyksta. Tuo metu „Vytis“ vėl suburs konkurencingą komandą. Dėl to galima neabejoti. Artimiausiomis savaitėmis taip pat paskelbsime naujus klubo projektus, kurie bus įgyvendinami artėjantį sezoną.
– Esate idėjų niekada nestokojantis žmogus. Kokie artimiausi jūsų projektai?
– Didžiausias mano projektas, žinoma, toliau dirbti su „Vyčiu“. Kitas dalykas, tai nauja mada, nauja olimpinė šaka - 3x3 krepšinis. Planuose 3x3 vasaros ir žiemos čempionatai, rėmėjų paieška, televizija, marketingas, žmonių subūrimas. Viliuosi, kad 2019 m. Lietuva važiuos į pasaulio čempionatą 3x3, 2020 m. į olimpines žaidynes Tokijuje ir jei tai pasieksime, bus beprotiškai gerai. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tikiuosi, kad tai taps masiškiausia sporto šaka Lietuvoje.
Visai Lietuvos krepšinio bendruomenei norėčiau palinkėti daugiau šaltesnio proto, mažiau religijos, mažiau politikos, nes kaip bebūtų, tai yra tik krepšinis. Jis turėtų nešti šeimoms malonumą, geras emocijas, pergalės troškimą, bet kaip ir sakiau – be religijos ir be politikos.
