Mindaugas Kuzminskas (23) – jaunas, perspektyvus, veržlus ir nuolat besišypsantis krepšininkas, savo karjerą pradėjęs „Šiaulių“ klube, o dabar žaidžiantis „Žalgiryje“. Iš sportininkų šeimos kilęs vaikinas žurnalui „Mieste“ prisipažino, kad krepšinis yra neatsiejama jo gyvenimo dalis, ir papasakojo apie savo gyvenimo subtilybes.
– Esi krepšininkas, surinkęs daugiausia gerbėjų taškų iš visų lietuvių, dalyvaujančių „BEKO-LKL Žvaigždžių diena 2013“ renginyje. Kaip vertini tokį palaikymą?
– Man labai malonu. Norėčiau padėkoti visiems, kurie už mane balsavo. Tikrai nesitikėjau tokio palaikymo. Nesijaučiu nusipelnęs – tiek mūsų, tiek kitose komandose yra labai daug gerų krepšininkų. Tiesa, neslėpsiu, mėgstu dėmesį ir įvertinimai man yra labai malonūs (šypsosi).
– Kaip Tavo gyvenime atsirado krepšinis?
– Kai buvau septynerių, dar nelabai suvokiau, ką noriu veikti ateityje, todėl sportuoti mane paskatino mama. Ji ir brolis – krepšininkai, o tėtis – Lietuvos stalo teniso čempionas. Taigi iš anksto turėjau nuosprendį (juokiasi). Iš pradžių treniruotės man nepatiko, mėgdavau pabūti su draugais, tačiau ilgainiui pamėgau krepšinį ir jis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
– Krepšinis teikia džiaugsmą?
Tikrai taip. Tai ir džiaugsmas, ir darbas, ir malonumas. Vienareikšmiškai – krepšinis yra mano gyvenimo gėris. Tiesa, labiausiai vargina treniruotės ir kelionės. Keliaudami patiriame diskomfortą – esame labai aukšti, todėl sunku patogiai įsitaisyti lėktuve ar autobuse (juokiasi).
– Mindaugai, kaip prasideda Tavo rytas?
– Sezono metu dienotvarkė būna įprasta. Iš ryto papusryčiauju, tada važiuoju į treniruotę, papietauju, pamiegu ir važiuoju treniruotis toliau.
– Stengiesi maitintis tik sveikai?
– Taip. Rytais suvalgau košės su uogiene, pietums renkuosi vištieną su ryžiais. Beje, aš labai mėgstu greitąjį maistą ir mamos cepelinus, tačiau sezono metu šių gardumynų tenka atsisakyti.
– Planuoji sieti gyvenimą su krepšiniu?
– Artimiausiu metu norėčiau sėkmingai ir be traumų sportuoti. Studijuoju ekonomiką, todėl manau, kad jei ir nežaisiu krepšinio, vis tiek neprapulsiu – juk turiu dvi rankas ir dvi kojas.
– Krepšinis Lietuvoje – antroji religija. Kaip jautiesi atstovaudamas šiai sporto šakai?
–Puikiai. Malonu atstovauti šakai, kuri yra populiariausia šalyje. Man malonu, kad per krepšinio varžybas susirenka pilnos salės žiūrovų. Lietuvai tai – daugiau nei žaidimas. Krepšinis yra labiausiai remiamas ir tai normalu – kiekvienas verslininkas mieliau investuotų į krepšinį nei į sporto šakas, kurios nepritraukia žiūrovų.
– Ar turi autoritetą, į kurį norėtumei lygiuotis?
–Mano autoritetai Saulius Štombergas ir Ramūnas Šiškauskas. Tiesa, jie jau yra baigę karjerą. Šie krepšininkai yra šaunūs ne tik dėl gero žaidimo, bet ir dėl žmogiškųjų savybių. Jie sugeba išlikti savimi ir neprarasti žmoniškumo. Kalbant ne apie krepšinio autoritetus, žmogus, į kurį noriu lygiuotis, yra disko metikas Virgilijus Alekna.
Visas interviu su sportininku – naujausiame nemokamo žurnalo MIESTE numeryje
