O pati visuomet turi būti pasiruošusi perimti estafetę, jei tik tavo vyras atsidurs ant atsarginių suolelio tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Sveikatos ir ramybės – štai ko palinkėjo Salomėja Grigonė, išlydėdama savo vyrą krepšininką Marių Grigonį į Pasaulio krepšinio čempionatą Kinijoje. Namie ji liko su keturių mėnesių sūneliu Emiliu Petru.
„Mudu su Mariumi aštuoneri metai kartu, bet kiekvienąkart jį išlydžiu su ašaromis – man vis dar skaudu, liūdna, pasiilgstu. Sutinku, kad reaguoju perdėm jautriai, bet, nors vyras ramina, man išsiskyrimas sunkus. Iš kitos pusės džiaugiuosi Mariaus emocijomis – jis toks pakylėtas suteikta garbe atstovauti šalį. Jis patriotas, minties atsisakyti žaisti čempionate net nebuvo. O man garbė matyti jį žaidžiantį“, – sako Salomėja Grigonė.
O jei tektų vyrui išvykti ilgam?
„Vyksim visi kartu – nors ir į Marsą. Esame šeima, mums svarbu būti kartu“, – įsitikinusi garsaus krepšininko žmona.
Ji jau žino santykių per atstumą skonį, kai pati studijavo, o Marius žaidė Ispanijoje. Moteris įsitikinusi, kad atstumas ne jungia, jis atskiria žmones. Bet padėjo tai, kad jiedu pasižadėjome vienas kitam būti kartu, kai Salomėja baigs universitetą, nes santykiai per atstumą be baigties taško sekina.
Salomėja Grigonė nesupranta merginų, kurios nori draugauti su sportininku.
„Pastarasis siekis – iliuzija, merginos nežino, į ką veliasi. Negaliu sakyti, kad sunku būti su krepšininku – man tai dovana, bet siedama gyvenimą su šios profesijos atstovu turi būti pasirengusi daug laiko būti viena. Kartais pavydu, kad kitos poros gali planuoti gimtadienių šventimą, atostogas, o mes nežinome, kas bus rytoj – gal treniruotė, gal trauma. Visada moteris yra pastatyta ant blakstienų, gyvena nežinomybėje. Pagaliau, sunku matyti savo vyrą sezono pabaigoje, kai jis nežino, kur žais ar iš viso žais toliau – nuo to laukimo galima ir pražilti“, - jau patyrė Salomėja Grigonė.
Kita laidos pašnekovė Suomijos Nekilnojamojo turto investicijų ir valdymo įmonės „Technopolis“ Lietuvos verslo regiono vadovė Lina Maskoliūnė džiaugiasi, kad kaip niekada šią vasarą abu su vyru, „Žalgirio“ klubo treneriu Dariumi Maskoliūnu turėjo laiko net tris mėnesius ir pabūti su šeima, ir pakeliauti dviese, nes visą kitą metų laiką dažniau tenka būti atskirai.
Lina save vadina krepšinio žmona, nes ištekėjo už Dariaus, šiam jau tapus treneriu.
Siejančias likimą su krepšininku įtaria naudos siekimu?
„Negaliu sakyti, kad tokių kalbų negirdėjau, bet dėl jų visiškai neišgyvenau. Mano atveju atvirkščiai: aplinka, ir ypač vyrai, stebėjosi, kad renkuosi žmogų, su kuriuo gresia ne itin ramus ir sėslus gyvenimas, o ir NBA kontrakto neturi (juokiasi). Tačiau vien tik žodis „krepšinis“ negarantuoja pinigų, sėkmės, laimės. Talentingųjų visgi nedaug, daugumai į olimpą tenka kopti sunkiu darbu, o ir sėkmė ne kiekvienam nusišypso. Niekada netikėjau, kad su krepšininku gyvenasi tarsi šokolade“, – sako Lina Maskoliūnė.
Stereotipas byloja apie tai, kad krepšininko žmonos gyvenimas lengvas ir turtingas. Bet vienetams taip susiklosto. Nėra paprasta puoselėti šeimą, suteikti vyrui galimybę augti ir atskleisti savo talentą ar daug dirbti, prisitaikyti visiškai pačiai, sugebėti sukurti namus bet kur, kur tądien atsiduri, nes vaikams reikia stabilumo, ir dar likti įdomiai sau ir vyrui. Juk sportininkų karjera vieną dieną baigiasi ir stoja klausimas: kas toliau, ką aš moku, ko aš vertas be krepšinio marškinėlių? Paprastai tai sutampa ir su amžiaus vidurio, vertybine krize, tad išlaikyti santykius tokiu kriziniu laikotarpiu galima tik jaučiant begalinę meilę ir pagarbą vienas kitam.
„Iš šalies kaimyno žolė žalesnė. Pačiai nedaug to teko patirti: kai Darius treniravo komandą Sopote, nuvykau pas jį keturiems mėnesiams su pusantro mėnesio mūsų mažąja. Vilniuje gyvenome erdviame name, o ten įsikūrėme nedideliame butuke. Visi įsivaizduoja, kad krepšininkai važiuoja dirbti tik į Barseloną, Atėnus ar Stambulą – didelius žavingus miestus, kuriuose nesunku rasti įdomios veiklos. Mums tąkart pasisekė – tai nuostabus, Dariui gerai pažįstamas miestas prie Baltijos jūros. O jei tai nedidelis miestas Turkijoje, Ispanijoje ar Rusijoje – ką daryti ten?
Augini vaikus, vyras daug keliauja su komanda, ir tu neturi net su kuo pasikalbėti – ypač jei nemoki kalbos, nebūtinai komandoje yra krepšininkų žmonų, kurios nori bendrauti. Ar lengva taip gyventi dešimt mėnesių? Nemanau. Kita vertus, ne viena moteris pasakys, kad auginti vaikus, o ypač ne savoje aplinkoje, tikrai nėra paprasta. Be to, yra kita medalio pusė: stresas, kurį patiria krepšininkai, yra smūginis, ir antroji pusė iš arti patiria visas jo pasekmes. Pralaimėjęs svarbias rungtynes, jis gali užsisklęsti ir nekalbėti porą dienų, o patyręs traumą gali kristi į depresiją ar net nutraukti karjerą. Visa tai gali atsitikti bet kurią dieną, tad antrai pusei tikrai reikia būti psichologiškai stipriai, kad galėtų palaikyti vyrą ir kantriai kartu išgyventi tokius etapus“, – pasakoja Lina Maskoliūnė.
Dar viena pašnekovė - ekonomistė Otilija Kazlauskienė su vyru, garsiuoju krepšinio treneriu Jonu Kazlausku dabar mėgaujasi laiku sodyboje. „Esame senjorai, pildome svajones, kurioms anksčiau neturėjome laiko ir pinigų. Su dukromis, žentais ir anūkais – mūsų dešimt, smagu, kai visi suguža. Šiuo metu Jonas nedirba, bet nežinau, ar ilgai ištvers, ar tik pailsėjęs vėl nepakels sparnų. Bet mes vienas kito nelaikome pririšę, jei tik kuris sumano pildyti savo svajonę – tik skatiname tai daryti“, – sako Otilija Kazlauskienė.
Jai dėl savo vyro yra tekę net...slėptis. Gal 1976-aisiais, vos ištekėjusi Otilija nuvyko į Krymą, kur treniravosi buvusios Sovietų Sąjungos rinktinė – Jonas Kazlauskas joje žaidė. Tuomet vyrų nebuvo galima lankyti. Kai atėjo laikas vakariniam patikrinimui, vyras ją paslėpė balkone.
„Aš pati net verkdavau po Jono komandos pralaimėjimų, dabar kai pagalvoji – juk tai tik žaidimas, ne gyvenimas. Bet taip jau yra, kad pergalės greitai užsimiršta, o pralaimėjimai ilgai širdyje sėdi ir ją drasko“, – sako Otilija Kazlauskienė.
Ji teigia, kad nieko dėl vyro karjeros nepaaukojo. Pati intensyviai dirbo.
„Sunku vienai būdavo tik tuomet, kai dukros susirgdavo. Atsiprašau iš darbo, namie su sergančia mažąja laukiu daktaro, šešiametei vyresnėlei paaiškinu, kaip troleibusais nusigauti iki muzikos mokyklos, kur jos laukia egzaminas. Štai tokie momentai įtempti. Jonas dažnai sako, kad aš viena užauginau mūsų dukras“, – pasakoja Otilija Kazlauskienė.
Apie visa tai – žurnalo „Žmonės“ ir TV3 televizijos kuriamoje laidoje „Visi mes žmonės“ sekmadienį 17.25 val. per TV3
