Sausio 12 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre po ilgos pertraukos bus rodoma Samuelio Becketto “Krepo juosta”. Apie atgaivintą spektaklį - Daivos Šabasevičienės pokalbis su režisieriumi Roku Ramanauku.
Ar tau neatrodo, kad, be smulkių priežasčių, yra dar ir ta, patikrinta laiko, kad geri meno kūriniai visada yra elitiniai, reikalaujantys atskiro susikaupimo, aukštesnio lygio žiūrovo. Taip užmarštin yra nuskendęs ne vienas geras spektaklis. “Krepo” skandinti nesiruošiu, bet panašią tendenciją įžiūriu. Kuo tau - režisieriui - ypatinga “Krepo juosta”?
Samuelio Becketto kūrinys “Krepo juosta” parašytas sudėtingai, automatiškai, o Krepas - sudėtingos partitūros vaidmuo. Scenoje tokias kategorijas, kaip prisiminimą, mintį - vaidinti įdomu, tačiau velniškai sunku. Krepas neturi partnerių, neturi į ką scenoje atsiremti, laikosi tik už savęs. Vienintelės akys - žiūrovo. Bet jis taip pat ne visada palankus. Nors tai - normalu.
Vaidybą monospektaklyje galiu sulyginti su išprotėjusiu kunigu, kuris per pamaldas viešina kitų žmonių nuodėmes, išpažintas jam. Paslapčių išviešinimas man siejasi su vieno aktoriaus buvimu scenoje. Jis dar aštresnis, kadangi jis yra vienas. Beje, tai gali daryti tik nedaugelis aktorių.
Kas tai per išpažintis?
Tai žmogiška išpažintis. “Krepo juosta”, “Pamišėlio užrašai” - pasaulyje nėra daug “mono” dalykų - bet šitos medžiagos įdomios visada, kadangi jose iš viso išsitrina personažo sąvoka. Tai žmogaus istorija.
Žinant bendrą kultūrinį kontekstą, kuris su pagreičiu rieda populizmo link, nebaisu buvo statyti “Krepo juostą”?
Naivu tikėtis, kad tokiuose spektakliuose salės braškės nuo žiūrovų. Tokie spektakliai reikalauja išskirtinio dėmesio. Tokie spektakliai, tokie tekstai kaip “Krepo juostoje” žmogų “sulėtina”. Lengviausia tokius analogus atrasti literatūroje, kada reikalingas ypatingas dėmesys skaitymui. Būkim “biedni”, bet teisingi - tai niekada nebuvo populiaru. Tarsi turiu sustabdyti savo laiką, o tą daryti - nelabai norisi. Lengviau būtų jį forsuoti. Ir maloniau, ir įdomiau kartais...
Jūsų spektaklis gražus, nors jį teatrologiškai sunku apibūdinti. Jis tarytum peržengęs teatro ribas. Jame suformuotas kažkoks ypatingas laukas, kuriame įdomu būti, jeigu sugebi “įšokti” į aktoriaus Vytauto Rumšo kuriamą juostą. Ką galvoji apie žiūrovą, kuris ne visada renkasi panašius spektaklius? Apie juos juk gandas nuvilnija, vos tik praeina pirmosios premjeros.
Žiūrovas - labai svarbu visomis prasmėmis. Ir aktorius kitaip jaučiasi, kitaip mobilizuojasi. Mane šiandien stebina vienas dalykas: egzistuoja spektakliai, kurių visi dėmenys rodo, kad jie, objektyviai žiūrint, turi būti lankomi, tačiau žiūrovai juos apleidžia. Ir trukmė, ir turinys, ir pagaliau forma... Viskas sulydyta, tačiau žiūrovas jų nelanko. Kodėl? Į šį klausimą sunku atsakyti.
Kartais atrodo, kad trūksta tik “trupučio”, bet tas “truputis” įsigilinus dažnai ir sudaro meną. To “trupučio” ir neturi teatro amatininkai.
Vienu metu maniau, kad sėkmę lemia temos optimizmas. Bet dabar pastebiu, kad ir tai negalioja, tai nereiškia nieko. O būna ir taip, kad spektaklyje vos išsėdi, nors profesine prasme pastebi ir neblogų dalykų, tačiau žiūrovas lieka patenkintas ir spektaklį lanko ne vieną kartą. Žiūrovas tikrumą perskaito visada. Per dešimt metų, kiek žinau, buvo nemažai neblogų spektaklių, kurie taip ir paskendo neaiškiuose vandenyse.
Statant “Krepą” šios sąlygos jau galiojo.
Bet tai nėra argumentas atsisakyti “daryti” medžiagą, kurią jauti. Šiandien nežinau, ar statyčiau šią medžiagą. Pilietinė drąsa - gerai. Čia - rizika. Yra dar ir tai - Vilnius turi labai daug miesto tipo gyvenvietės bruožų. Tai sakau šalia visos meilės šitam miestui. Kultūra darosi hermetiška. Miestas lyg atsiveria, didėja, bet tuo pačiu metu ir mažėja. Mažėja dvasinėmis intencijomis. Bet kas man gali primesti: žiūrėk, vyksta renginiai, jų tik daugėja, vyksta įvairios parodos, jos nespėja keistis... Ir spektakliai eina... Ir žymių menininkų iš užsienio nemažai gali išvysti, apie tai anksčiau net pasvajoti negalėjai. Tačiau jaučiu ir visai ką kita. Kultūra slysta iš rankų. Jeigu apie tai kalbėtume, reikia pripažinti, kad mene, šiuo atveju teatre, dažnai suveikia ne medžiaga, o žmogus. Niekur tu nuo savęs nepabėgsi. Visi turi savo santykį su įvairiais reiškiniais.
O kaip atsitiko, kad charakterinio amplua aktorių Vytautą Rumšą pakvietei Krepo vaidmeniui?
Dominuoja charakteriniai, tačiau man taip dirbti įdomiau. Atsiranda visai kitas darbo principas.
O kokios V. Rumšo aktorinės savybės tau imponavo?
Technika. Disciplina. Šiandien svoris dažnai persimeta į kitus dalykus, bet man tai šie dalykai labai svarbūs.
Ką tau Krepas reiškia apskritai?
Čia reikia galvoti apie patį Beckettą, apie jo apibūdinimą - “dėmė ant tylos”. Intuityviai aišku, bet tokie pasakymai gali ir gąsdinti. Tai tas pat, kaip pasakyti “švininis pūkas”. Laiko po premjeros praėjo nemažai. Anuo metu aš tai formulavau gal kiek kitais žodžiais. Buvo svarbiausia suvaidinti būseną, suvaidinti prisiminimą. Pūkas, bet sunkus. Beckettas - paradokso dievas. Ryškiau nemačiau jokioje dramaturgijoje. Viename žmoguje - ir taip, ir ne.
Ko palinkėtum būsimam žiūrovui?
Norėčiau, kad jie visą spektaklį žiūrėtų aktoriui į akis. Žiūrovas “Krepo juostoje” turėtų išsijungti ir plaukti. Vieną ten “nuneš”, kitą - ten. Tai labai svarbu Becketto atžvilgiu. Šis dramaturgas yra tarytum rimtumo, intelektualizmo sinonimas. S. Beckettas - labai intuityvus, jis baisiai gyvuliškas, siaubingai žemiškas... Dėl to nėra ko sukti galvos.
Tu su dailininke žiūrovinę erdvę palikai netipiškai tuščią: neatriboję sąlygine pertvara, įleidžiate tik kelias eiles žiūrovų. Kai kurie jaučiasi daugiau nei nustebę.
Kuo aplink tave daugiau erdvės, tuo tu vienišesnis. Tai buvo argumentas, kuris nulėmė tokios erdvės pasirinkimą. Jeigu spektaklis įvyksta, o jis kiekvieną kartą įvyksta vis kitaip, aš įsitikinau, kad vienas žmogus ir didelė erdvė - nėra barjeras.
Ačiū už pokalbį.
