Pasaulis be nacizmo – tai, anot „The Daily Beast“, yra tokiu pačiu pavadinimu Maskvoje registruotos organizacijos užduotis. Ji siekia „politinės denacifikacijos Rytų Europoje“, taip pat norėtų suvaldyti „išvešėjusią fašistinę ideologiją neseniai nepriklausomybę atgavusiose buvusios SSRS valstybėse“ ir, kas atrodo dar labiau ginčytina, „silpninti tas Vakarų politines jėgas, kurios užsiima bendros nacistinės Vokietijos ir SSRS atsakomybės dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios propaganda“.
Anot straipsnio autoriaus Jameso Kirchicko, iš pirmo žvilgsnio „Pasaulis be nacizmo“ turi visus tarptautinės ne pelno siekiančios organizacijos (NPO) bruožus: „Prabangios konferencijos Europos šalių sostinėse, sausokos, duomenų kiekiu žudančios, tūkstančiuose puslapių surašytos ataskaitos ir nuoširdžiai kviečiantys būti budrius jų lyderiai.“ Tačiau už šio fasado slepiasi „Kremliaus propagandinė operacija, sukurta tam, kad būtų piktnaudžiaujama dorais tyrų kovotojų su neapykanta ir ekstremizmu norais, ypač JAV žydų ir jų sąjungininkų įtraukimu į veiklą“.
„Pasaulis be nacizmo“ – organizacija, kuri įeina į Pasaulinį rusakalbių žydų kongresą (PRŽK), o šį 2010-aisiais įkūrė Borisas Špigelis. B. Špigelis – ne tik PRŽK, tačiau ir „Pasaulio be nacizmo“ prezidentas. J. Kirchickas taip apibūdino šį asmenį: „Žydas oligarchas, 10 metų dirbęs Rusijos Fedaracijos Taryboje, turintis gerų ryšių Kremliuje. Galima užtikrintai teigti, kad jis puikiai tęs Vladimiro Putino vystomą užsienio politikos programą.“
Anot J. Kirchicko, „Pasaulis be nacizmo“ parodo tai, kas tarptautinės politikos atstovų žargonu vadinama VNVO – vyriausybine nevyriausybine organizacija. Tai pseudonepriklausoma organizacija, kurią sukuria tam tikra šalis, siekdama apgauti žiniasklaidą, piliečius ar kitų valstybių valdžią. VNVO, atrodo, veikia kaip savarankiškas objektas, tačiau iš tiesų yra priklausoma nuo vyriausybių ar netgi nuo specialiųjų tarnybų. „VNVO gali vykdyti propagandinę veiklą arba (kuo įtariamas ir „Pasaulis be nacizmo“) imtis „aktyvių veiksmų“ sovietiniu stiliumi – dezinformacinės operacijos, bandymai paveikti įvykius pakeičiant netinkamus visuomenės atstovus“, – teigiama straipsnyje.
Pasak autoriaus, „Pasaulis be nacizmo“ veikia daugiausiai buvusiose SSRS respublikose. Jos užduotis Ukrainoje ir Baltijos šalyse – menkinti jų valdžią, ryžtingai pasisakančią prieš Rusijos poveikį, priskiriant jiems fašistų etiketes. 2014-ųjų vasarį B. Špigelis asmeniškai vadovavo „Pasaulio be nacizmo“ delegacijai Kijeve, kuriame vyko susitikimas su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, ir pasiūlė jam savo organizacijos pagalbą „kovoje su ekstremizmu ir neonacizmu“. Praėjusią savaitę B. Špigelis pareiškė, kad Ukrainos „neonaciai“ pakartos „Ašies“ armijos šalių likimą.
Politinių oponentų priskyrimas prie fašistų nėra naujiena. Tačiau daugelis žmonių atkreipė dėmesį, kaip tulžingai ir rimtai Kremlius (įskaitant ir patį V. Putiną) kartu su jam priklausančiomis žiniasklaidos priemonėmis ėmėsi šios veiklos. Pasak J. Kirchicko, nesistebi tik Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojai: ten Kremlius jau dešimtmečius „pagrindinių politinių partijų lyderiams primeta nacistų etiketę“.
„Estijos, Latvijos ir Lietuvos valdžia „Pasaulio be nacizmo“ organizaciją laiko širma, kurią remia Rusija. Šalių žvalgybos ją nuolat mini savo kasmetėse ataskaitose kaip grasinančią sugriauti šalies konstitucinę tvarką“, – teigiama straipsnyje.
J. Kirchickas pažymi: Ukrainoje ir Baltijos šalyse iš tiesų Antrojo pasaulinio karo metais buvo fašistų ir kitų vokiečių pagalbininkų. „Taip pat ir dabar pasitaiko bandymų pateisinti šią istorijos dalį“, – rašo jis. Efraimas Zuroffas, S. Wiesenthalio centro padalinio direktorius, „holokausto iškraipymo“ fenomeno studijos specialistas, teigia, kad tai – gudrūs bandymai neigti žydų genocidą prisidengiant nacių parankinių kova su SSRS. Iš pradžių E. Zuroffas bandė bendradarbiauti su organizacija „Pasaulis be nacizmo“, bet vėliau, kaip teigia autorius, nusivylė jos veikla.
„Neįmanoma suprasti, kur baigiasi jų interesas išsaugoti istoriją ir prasideda politiniai Rusijos interesai, – aiškino E. Zuroffas. – Mano manymu, V. Putinui labai norėjosi, kad šio klausimo imtųsi kuri nors žydų NPO ir atsistotų priešais juos avangarde.“
Panašius nuogąstavimus interviu J. Kirchickui išsakė ir rabinas Andrew Bakeris, JAV žydų komiteto, atsakingo už tarptautinius santykius, direktorius. Jis vieną iš pirmųjų „Pasaulio be nacizmo“ konferencijų Maskvoje pavadino „nesubalansuota, gana vienpuse ir pateikiančia itin gremėzdišką požiūrį“.
„Pasaulis be nacizmo“ teigia, kad pagrindinė jo užduotis – kova su nacizmu. Tačiau J. Kirchickas mano, kad organizacija daug labiau rūpinasi buvusios SSRS teritorijose gyvenančiomis rusų diasporomis. Jos aktyvistai – „dažniausiai rusų etninių mažumų atstovai, susiję su Kremliumi, arba patys tikriausi stalinistai“.
JAV „Pasaulis be nacizmo“ sugebėjo patraukti tik krūvelę amerikiečių: tai žmonės, turintys kilnių tikslų, tačiau nelabai suvokiantys politines subtilybes, arba tie, kurie trūks plyš stengiasi patekti prie VIP stalo amerikiečių AIRAC (Amerikos ir Izraelio viešųjų reikalų komitetas) renginiuose.
Šių metų sausio 21-ąją Vašingtono Kapitolijuje buvo pristatyta kasmetė „Pasaulio be nacizmo“ ataskaita – „Baltoji neapykantos knyga“. Šis dokumentas, pasak J. Kirchicko, – „besaikis Vakarų juodinimo „trolinimo“ žanru rinkinys“.
„Jeigu mes nereaguosime į šiuos baimingus simptomus, nacionalistai, visų pirma – Rytų Europoje, ateis į valdžią, – pareiškė „Pasaulio be nacizmo“ viceprezidentas Valerijus Engelis. – Tačiau ir Vakarų Europa netrukus paseks šiuo pavyzdžiu.“ J. Kirchickas komentuoja: „Tai gana įdomiai skamba iš netikros NPO, kurią išlaiko Rusijos valdžia, lūpų. Šalies, kur pastaruosius 15 metų be pertraukų valdo tikras nacionalistas. Tiesa, V. Engelio kalboje buvo šiek tiek tiesos prošvaisčių – pavyzdžiui, siūlymas gerbti LGBT teises, kuris, akivaizdu, jo šalyje nebus sutiktas ovacijomis. Tačiau netgi tai galbūt buvo pasakyta tik iš reikalo, siekiant įtikti Vakarų auditorijai, ir atrodo dviprasmiškai, nes toje pačioje ataskaitoje yra pateisinama Rusijos valdžios antigėjiška politika.“
„Pasaulis be nacizmo“ nėra susijęs su Kremliaus propaganda, – rašė V. Engelis šio straipsnio autoriui J. Kirchickui elektroniniame laiške. – Nuo pat pradžių pastangos buvo paremtos įrodymais, ir niekas nekritikavo „Baltosios neapykantos knygos“ metodologijos ar teisingumo. Šie (fašistų, – red. past.) judėjimai arba incidentai yra arba realūs, arba ne. „Baltąją knygą“ taip pat kruopščiai stebi Rusijoje ir joje yra atitinkamų įrodymų, kaip Graikijos ar Prancūzijos atveju.“
J. Kerchickas mano kitaip: „Holokausto istorijos diskusijos sunkumai pokomunistinėse šalyse reikalauja kruopščių tyrėjų, mokslininkų ir liudininkų pastangų. Tačiau „Pasaulis be nacizmo“, politizuodamas ir keisdamas Katastrofos atmintį (pasitelkdamas stalinizmo metodus, kai fašistais ar naciais buvo vadinami visi), faktiškai tik padidino pačią problemą, su kuria ir skelbiasi kovojantys: jie sumenkino holokaustą.“
