Šiandien apygardų teismų ir Apeliacinio teismo teisėjai renkasi į iškilmingą suvažiavimą šių teismų 15 metų gyvavimo sukaktims paminėti. Vienas seniausių Lietuvos teismų – Kauno apygardos teismas, įsteigtas 1918 metų gruodžio 15 dieną (tuo metu iš karto įsteigti 2 apygardų teismai – Kauno ir Suvalkų). Jame dabar dirba 37 teisėjai.
Didelę teisinio darbo patirtį turintis Algimantas Smolskas šiame teisme dirba nuo pat jo atkūrimo – 15 metų – ir jau ne vieną kadenciją vadovauja Baudžiamųjų bylų skyriui. 2003 metais teisėjas A. Smolskas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
– Dirbate teisėju nuo 1976 metų. Ar niekada nekilo pagunda keisti profesiją?
– Beveik ne. Jaunystėje norėjau būti advokatu, bet dabar jau tapau savo profesijos patriotu ir nebedarau jokių žygių ką nors pakeisti...
Nepriklausomybės pradžioje buvo „karštų galvų“, kurios galvojo, kad viską lengvai galima pakeisti. Visiems iki nepriklausomybės dirbusiems teisėjams kai kurie politikai užklijavo etiketes ir po truputį spaudė „pagalvoti“, ar nesi „priešas“...
Aš niekada nepolitikavau, o dirbau savo, teisininko, darbą. Bet kadangi tuo metu buvo demonstruojama, kad profesonalų nereikia, tai daugelis mano kolegų pasuko į kitas sferas. Minčių pakeisti darbą turėjau ir aš. Reikia pasakyti „ačiū“ vienam geriausių teisininkų – Pranui Kūriui, kuris patarė mums neskubėti daryti sprendimų, nesivelti į „jokias politikas“. „Profesionalų visur reikia“, – ramino mus jis. Taip ir likau.
– Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva kūrė savo įstatymus. Taigi smarkiai keitėsi kodeksai, vertybės ir supratimas...
– Taip, anais laikais buvo tokie įstatymai, kad už mašinos „nuvarymą“ – ne vagystę, o tik už „nuvarymą“ – buvo sodinama į kalėjimą. Mažiausia bausmė – 6 metai laisvės atėmimo. Automobilis buvo brangus daiktas. Už „spekuliaciją“ – taip pat grėsė laisvės atėmimas. Pasikeitus ekonomikai, pasikeitė įstatymų bazė. Kai pažiūri retrospektyviai, tai teisėme už tokias nusikalstamas veikas, kurios dabar įvardijamos kaip verslas ar norma.
– Anuo metu teisėjui sprendimus padėdavo priimti tarėjai. Dabar irgi kartais kyla tokių minčių – rinkti prisiekusiuosius ar pan. Gal būtų lengviau nei vienam teisėjui ar teisėjų kolegijai priimti sprendimus bylose?
– Tarėjai „praskiedžia“ atsakomybę. Manau, kad ne tik aš, bet daugelis mano kolegų išskėstomis rankomis primtume tokią pataisą, kad teismo procese dalyvautų prisiekusieji (nesvarbu, kaip juos pavadinsime), visuomenės atstovai. Mums tikrai būtų tik lengviau, atsakomybė už priimtus sprendimus gerokai sumažėtų.
Tačiau šis „malonumas“ labai brangus, nes tektų mokėti atlyginimą tiems žmonėms, kurie dalyvautų teismo posėdžiuose. O ar tikrai turėtume naudos?
– Ar dabartinėje teismų sistemoje paprastas žmogus gali apginti savo teises?
– Manau, kad tikrai gali. Jei mūsų teismai ydingai išsprendė žmogui bylą, yra Konstitucinis Teismas, kuris gali pasakyti, kad įstatymas, tarkim, netikęs, kad pažeidžia žmogaus teises. Galų gale dar yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Na, tarkim, pirmos instancijos teisme, kaip dabar dažnai bandoma teigti, kažkas papirko teisėją ir jis priėmė neteisingą sprendimą. Tačiau apskundus aukštesnės institucijos teismui, bylą nagrinėja jau 3 teisėjų kolegija. Tuomet turėtų kažkas papirkti juos visus tris. Tai kiek pinigų reikia turėti?
Kita vertus, nors mes kartais pakeiksnojame, kad mūsų algos nedidelės, tačiau iš tikrųjų jos yra pakankamos, ir teisėjas vargu ar rizikuotų savo karjeros ar net savo laisvės kaina. Paprastai tos bylos, kur „vaikščioja“ dideli pinigai, rezonansinės – jas seka ir žurnalistai, ir nukentėjusieji, ir visuomenė. Jei padarysi akivaizdžią nesąmonę, tuoj visi pastebės.
– Tačiau nenuostabu, kad kyla visokių minčių, kai sužinai, jog visiems žinomas kontrabandininkas išlipa sausas iš balos...
– O gal ne teisėjas kaltas, kad tas kontrabandininkas taip lengvai išsisuko? Juk byla, prieš patekdama į teismą, dar pabuvo tyrėjų ir prokurorų rankose. Ikiteisminis tyrimas taip pat gali būti atliktas nekokybiškai. Paprastai taip atsitinka, kai jį atlieka piktavalis tyrėjas ir prokuroras, arba pareigūnai, neturintys pakankamos kvalifikacijos (juos galima lengvai apgauti, nes tie, kurie daro stambius nusikaltimus, paprastai turi gerus patarėjus teisininkus), arba tyrėjai, ką tik baigę universitetą arba jo net nebaigę... Tuomet jis nežino, ką daryti, tempia tyrimą, kol nusikaltėliai paslepia galus.... Ir tokia „kreivais siūlais siūta“ byla gula ant teisėjo stalo. O mūsų teisinė doktrina, kaip ir visame pasaulyje, yra tokia, kad visas abejones tenka aiškinti kaltinamojo naudai.
– Per tiek darbo metų turbūt užsiauginote „storą odą“ ir sprendimus priimate lengvai?
– Kiekvieną kartą, kai skiriu nuosprendį, jaudinuosi. Neišmokau žiovaudamas nagrinėti bylos. Visada svarstau, ar tikrai toji bausmė tinkama. Jaučiu pasitenkinimą, kai pavyksta teisingai išspręsti bylą. Manau, kad nei vienas teisėjas neturėtų abejingai nagrinėti bylų. Mes turime nuolat prisiminti, kas būtų, jei mes atsidurtume to žmogaus vietoje. Priimdami sprendimą turime būti įsitikinę, kad įkalčiai nesufabrikuoti, kad įtikinami ir jų pakankamai.
– Kai kas teigia, jog mūsų įstatymai per daug humaniški. O kaip jums atrodo?
– Kai kuriais atvejais – per daug. Aš negaliu įstatymų leidėjų kritikuoti. Bet jei aš būčiau įstatymų leidėjas, palikčiau mažiau diskrecijos. Tarkim, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio. Bausmę skirčiau ne „nuo kažkiek – iki kažkiek“, ne „arba“, o savaitę sunkiųjų darbų. Nereikia skirti ilgų bausmių – kalėjime žmonės nužmogėja. Bausmė turi būti tokia, kad nusikaltėlis ją pajustų ir niekada nenorėtų dar sykį išgirsti nuoprendį ir netekti laisvės.
– Ar esate pajutęs spaudimą priimti vienokį ar kitokį nuosprendį?
– Na, beveik ne. Gal kad žino mano charakterį... Sovietmečiu niekas neskambino ir nenurodinėjo, kokį sprendimą turiu priimti. Tuo metu bylos, kurios turėjo „gerai“ baigtis, paprastai teismų nepasiekdavo.
O spaudimą galima daryti dėl kiekvienos bylos. Ypač jei to imasi žurnalistai ir politikai. Štai dabar pabandykite įsivaizduoti save teisėjų vietoje ir išspręsti tą garsiąją pedofilijos bylą. O teisėjams teks ją išnarplioti. Ar yra šiuo atveju poveikis, ar ne? Kai girdi, kaip kalba politikai, kai matai, kaip jie degina žvakutes, plakatais mojuoja... Ir viskas daroma žurnalistų rankomis. Šiuo atveju Žmogaus Teisių Teismas stvertųsi už galvos. Valstybė jau yra sumokėjusi už politikų taškymąsi seilėmis... Manau, kad šio pedofilijos skandalo pabaiga – teismų priimti sprendimai – ir parodys mūsų teisinės sistemos išsivystymo lygį. Galų gale parodys ir visos visuomenės išsivystymo lygį.
– Minėjote, kad teisėjo papirkimas, kyšio paėmimas beveik neįmanomas. Vis dėlto pasitaiko, kad įkliūva jūsų kolegos...
– Mes – irgi žmonės, iš tos pačios visuomenės. Tačiau kartais labai keista, kai girdi, kad teisėjas įkliuvo su viskio buteliu ar dešra. Kas čia? Gobšumas? Varge, juk jis – durininko lygio. Anksčiau, kai norėdavai pakliūti į „Metropolio“ restoraną, turėdavai duoti 3 rublius... Tai ir čia panašiai. Tiesiai šviesiai pasakysiu – tokie atvejai teisėjų korpusui daro gėdą.
– O jums pačiam yra siūlę „atlygį“?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesiūlė. Tačiau aš labai nepatiklus ir bijojau, kad nepadarysiu to, ko prašo...
– Ačiū už pokalbį.
TIK FAKTAI:
Vien pernai metais pirmos instancijos teismai gavo 17 534 baudžiamąsias bylas. 16 862 bylos išnagrinėtos, kitų nagrinėjimas tęsiamas šiais metais.
Vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė – 6 mėnesiai.
Daugiausia teisėjai plušo prie bylų, iškeltų už vagystes, plėšimus ir kitus panašius nusikaltimus – sukčiavimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ir pan. (7826 bylos). Antroje vietoje – nusikaltimai žmogaus sveikatai (bylos, iškeltos už žmogaus sužalojimą) – 2050 bylų.
Teisėjams teko išnagrinėti ir 248 bylas, iškeltas žmogžudžiams.
Pernai buvo gautos 236 556 civilinės bylos, iš jų 229 221 išnagrinėta.
Šiuo metu Lietuvos teismuose dirba 723 teisėjai.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
