Lietuvos Respublikos Seimui
Dėl lietuvių kalbos padėtiesKreipimasis
Kalba yra esminė kiekvienos kultūros dalis, nacionalinės kultūros tapatumo skiriamoji riba. Nacionalinė kalba yra tautos narių autentiškos raiškos ir bendravimo pamatas. Valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu būdas.
Nepriklausomos Lietuvos siekiai suteikė galimybę lietuvių tautai savo kalbą konstituciškai įteisinti kaip valstybinę kalbą. Lietuvos valstybės gyvenimas tolydžio kėlė naujus reikalavimus tiek kalbos vartojimo teisinės bazės tobulinimui, tiek pačios kalbos ugdymui bei jos sistemos stiprinimui.
LR Seimas 2003 m. birželio 3 d. patvirtino Valstybinės kalbos politikos 2003–2008 m. gaires, konstatavusias svarbias esamos padėties problemas. Deja, kalbos sistemos ir vartosenos politikoje Gairės akcentavo paveldo, bet ne kalbos šiandieninės vartosenos problemų sprendimo uždavinius, o valstybinės kalbos statuso stiprinimą pasiūlė derinti prie eurointegracinio proceso (bendradarbiauti su kitomis valstybėmis sprendžiant programinės įrangos pritaikymo nacionalinėms kalboms problemas, užtikrinti valstybės atstovavimą tarptautiniuose renginiuose kalbų politikos klausimais, užtikrinti visų Lietuvos teisės sistemai reikalingų dokumentų vertimą į valstybinę kalbą ir pan.).
Suprantama – valstybės politika visada formuluojama abstrakčiai. Tačiau jos postulatai turėtų būti tokie, kad jų išaiškinimai ir išplėtojimai leistų spręsti visas konkrečias problemas. Kai kurios problemos neįvardytos netgi abstrakčiausia forma.
Lietuvių kalbos kitimas šiandien toks spartus, kad valstybinės jos reguliavimo priemonės gali netgi netekti savo objekto – gali nebelikti ką reglamentuoti. Globalizacijos veikiamas kultūrinis atvirumas mentalinio imuniteto neturinčiai ir neigiamiems iššūkiams politiškai pasipriešinti nepasirengusiai lietuvių tautai darosi pražūtingas. Lietuvių kalba šiandien stovi ant griūties slenksčio.
Naujasis Valstybinės kalbos įstatymo projektas juridiškai garantuoja kai kurių problemų sprendimą, tačiau ir jis, ypač po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimo, reikalauja pataisų bei papildymų.
Lietuvos kultūros kongreso nuomone, valstybinis lietuvių kalbos statusas ne tik juridinę, bet ir gyvybiškai svarbią kultūrinę prasmę Lietuvai turėtų tik tuo atveju, jeigu valstybinės politikos lygiu būtų inicijuota plati propagandinė kampanija visuomenės patriotiniam santykiui su savo nacionaline kalba įžiebti, ugdyti ir įtvirtinti. Tai visų pirma turėtų būti visų lygių valdžių santykio su savo valstybine kalba aiškus ir tikslus nustatymas tiek buityje, tiek viešajame ir valstybiniame gyvenime – aiškus ir ryškus susirūpinimas visų valdžios žmonių kalbėjimo, rašymo ir valstybės nacionalinių problemų sprendimo kultūra. Politinio elito patriotinis santykis su savo valstybine kalba – paveikiausias dabartinio abejingumo lietuvių kalbos būklei ir kalbos likimui įveikimo būdas. Todėl Valstybinės kalbos įstatymo preambulėje būtų tikslinga įrašyti naują – trečią – pastraipą: kad tobulas lietuvių kalbos mokėjimas laikytinas asmenine kiekvieno Lietuvos piliečio patriotine pareiga. (Konkrečias pastabas ir pasiūlymus įstatymo projekto tobulinimui pateikiame kaip šio Kreipimosi priedą.)
Labai svarbi Valstybinės kalbos įstatymo nuostata būtų įstatyminis kitų kalbų kilmės tikrinių vardų lietuviškos rašybos įtvirtinimas, nes Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skatinamas jų vartojimas „originalia forma“ griauna lietuvių kalbos pamatus, užtvindo mūsų kalbą dešimtimis tūkstančių nepaskaitomų žodžių ir daro ją dirbtine puskalbe. Kalbininkas profesorius Vincas Urbutis tokį elgesį pagrįstai vadina lietuvių kalbos išdavyste. Valstybinės kalbos įstatymo 3, 5, 13, 16 straipsniai fundamentaliai reikalauja būtent transkribuotos, lietuvių kalbos sistemai atliepiančios, svetimvardžių rašybos, tačiau įstatymo projekte to reikalavimo išvengta, paliekant nereglamentuotą pačios didžiausios netvarkos barą.
Lietuvos Respublikos Seimas šio įstatymo svarstybų etape galėtų ir turėtų pareikšti politinę valią dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos bandymų pertvarkyti lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą pagal masinio neraštingumo standartus: vadinamojo rašybos ir skyrybos supaprastinimo siūlymas yra ne lietuvių kalbos ugdymo, o jos tokio degradavimo teikimas, kad galimų tokios reformos padarinių nebepajėgtų sustabdyti nei iškilių asmenybių protestai ar patarimai, nei tokios gražios visuomenės iniciatyvos kaip nacionalinis diktantas ir pan. Tauta turi nuolat mokytis savo kalbos ir valstybės institucijos privalo jai padėti, o ne pataikauti, kartu nyrant į neraštingumą.
Pagal parengtąjį Valstybinės kalbos įstatymo variantą atsakomybė už lietuvių kalbą perduodama valstybės institucijoms ir nuovokumu bei atsakomybe nepasižymėjusiai Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir Valstybinei kalbos inspekcijai. Įstatymiškai garantuoto dalyvavimo kalbos kūrimo ir ugdymo darbe visuomenė ir atskiri jos piliečiai neturi. Galbūt kaip tik dėl to Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš esmės ignoruoja piliečių grupių ir organizacijų pasiūlymus, į Komisijos nuostatoms prieštaraujančias nuomones ir argumentus neatkreipdama jokio dėmesio.
Lietuvių kalbos nuolatinio mokymosi, kalbos kultūros ugdymo būtinybė, lietuvių kalbos prestižiškumo Lietuvoje, lietuvių kalbos išlaikymo išeivijoje, lietuvių kalbos likimo šių dienų pasaulyje klausimai dar nėra tapę kasdieninių valstybės ir visuomenės rūpesčių objektu. Svarstant Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas ir formuluotes Seime, su šiuo įstatymu susijusių poįstatyminių aktų pobūdį, teiginius ir tvarką, būtų tikslinga surengti konferenciją Seime dalyvaujant kuo platesniems suinteresuotųjų sluoksniams. Būtų labai džiugu, kad konferencijoje galimai atsiskleisiančių problemų ir iššūkių fone mums dar nereikėtų formuluoti išvados, jog dabartinė lietuvių kalbos būklė bei jos raidos tendencijos yra dar viena vidinė grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui.
Tikėdamasis Lietuvos Respublikos Seimo geranoriško bendradarbiavimo, Lietuvos kultūros kongresas nevengtų imtis lietuvių kalbos likimu susirūpinusios visuomenės dalies atstovavimo atsakomybės.
Lietuvos kultūros kongreso valdyba
