„Kalbame apie nusižudymus, kurie mums atrodo netikėti, staigūs, kad mes nieko negalėjome padaryti. Pažvelgus plačiau, turėtume kalbėti apie savižudybinį elgesį. Tai yra procesas, kuris apima ir vidines, ir išorines problemas, sąlygojančias savanorišką valingą žalojimąsi ar nuodijimąsi“, – kalba A. Navickas.
Jis pažymi, kad ne visi žudytis mėginantys asmenys iš tikro bando nusižudyti. Kiti šią priemonę naudoja tik kaip šantažą savo tikslams pasiekti, yra parasuicidai – žmonės, kurie valingai save žaloja nesukeliant mirties, siekdami sulaukti norimų socialinės padėties permainų. Visgi psichiatras nurodė, kad neturėtume skirstyti žmonių į tuos, kurie iš tikro norėjo nusižudyti, o kurie tik gąsdino.
„Kiekvienas mėginantis žudytis žmogus nori permainų. Jei skirstome, ar tai buvo šantažas, ar ne, darome klaidą: taip galime neteikti žmogui jokios pagalbos, galvodami, kad jis mus apgaudinėja. Visus atvejus reikia traktuoti rimtai, be skirstymo, ar tai buvo šantažas, ar ne“, – kalba A. Navickas.
Mažiausiai savižudybių
Konferencijos „Fizinės, psichinės ir socialinės sveikatos aktualijos šiandieniame pasaulyje“ prelegentas sakė, kad iki karo mūsų valstybėje savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių Europoje: tuomet šimtui tūkstančių gyventojų teko mažiau nei 10 savižudybių.
„Kalbant apie savižudybių būdus, 1935-1936 metais populiariausi buvo nusinuodijimai, jie sudarydavo net 41 proc. visų savižudybių. Ypač populiaru tai buvo tarp moterų. Kitas mėgstamas savižudžių būdas buvo pasikorimas – tai darydavo 19,6 proc. savižudžių“, – pasakoja A. Navickas.
Psichiatras pastebi, kad, kadangi actas buvo pagrindinė priemonė žudytis, vykdant prevenciją, jis buvo pardavinėjamas ūkio reikalams nekoncentruotu pavidalu, o muilo akmenį substancijoje pardavinėti buvo išvis uždrausta.
„Docentas J. Blažys rašė apie tuometinę savižudybių prevenciją: sustiprinti jaunimo charakterį gyvenimo kovai, svarbus mokyklos ir bažnyčios vaidmuo, spauda turėtų susilaikyti skelbusi savižudybių atlikimo aprašymus, savižudybėmis garsios vietos turi būti ypač prižiūrimos“, – kalbėjo A. Navickas.
Kylantys skaičiai
Prelegentas pastebi, kad sovietmečiu Lietuva tapo šalimi, kur savižudybių rodiklis išaugo, o paskelbus nepriklausomybę skaičiai ėmė dar labiau kilti ir maksimumą pasiekė 2002 m. – beveik 45 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
„Paskutinis mūsų nepriklausomybės laikotarpis mus ilgą laiką gąsdino. Tik kai įstojome į Europos Sąjungą, pradėjome matyti savižudybių mažėjimą. Moterys 2014 metais sugrįžo į pradinį etapą su 9,36 savižudybėmis šimtui tūkstančių gyventojų, o vyrų rodiklis siekė 58,75. Bendras savižudybių rodiklis – 31,32“, – sako A. Navickas.
Palyginimui psichiatras nurodo, kad Europos Sąjungos vidurkis siekia 10,2 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų, o Graikijos – mažiausiai savižudybių turinčios šalies Bendrijoje – rodiklį (2,9) viršijame daugiau nei 10 kartų. Vyrų savižudybių rodiklis siekia 54 (ES vidurkis – 16,5), o moterų – 10,7 (ES vidurkis – 4,3). Tiek Lietuvos vyrų, tiek moterų, tiek bendras rodiklis yra didžiausias ES.
A. Navickas pažymi, kad, lyginant dažniausias mirčių priežastis, 2010 metų duomenimis, savižudybės lentelėje rikiuojasi trečioje vietoje po kraujotakos ir onkologinių ligų, lenkdamos net kvėpavimo ligas, o kaime, kur savižudybių dar daugiau, savižudybės yra antra mirties priežastis po kraujotakos ligų, lenkiant net onkologinius susirgimus.
2014 metų duomenimis, 90, 4 proc. savižudžių pasikaria, o nusinuodija vos 1,6 proc.
Kam gresia
Psichiatras pastebi, kad žudytis labiau linkę tie asmenys, kurie gyvena vieni, atsiskyrę nuo visuomenės, neturi jokių pareigų, jaučiasi nereikalingi kitiems ar net našta. Taip pat, A. Navicko teigimu, nusižudymas gali atrodyti geriausia išeitis pakeitus gyvenimo vietą, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai.
„Suicidinis procesas prasideda nuo pasyvių savižudiškų minčių, vėliau jos gali virsti savižudišku ketinimu. Savižudybinė triada – tai mąstymo susiaurėjimas, frigidiškumas, negatyvumas, vyrauja mintys tik apie tragišką situacijos išeitį, kyla agresija, neviltis, pyktis, susikaupti įtampa darosi nepakeliama, suicidinės fantazijos vyrauja, o po savižudybės įsivaizduojamas palengvėjimas“, – kalba specialistas.
Siekiant vykdyti prevenciją, A. Navicko teigimu, žiniasklaidoje neturi būti skelbiamos detalios savižudybės aplinkybės, žmonės turi būti jautresni – mokėti matyti kiekviename žmoguje žmogų. Daugelis nusižudžiusiųjų, sako jis, tik todėl taip padarė, kad iš niekur negalėjo išgirsti pagalbos, paguodos ir nuraminimo.
Create free infographics with Venngage
