Britanijoje gimusiai ir augusiai Jasvinder Sangherai buvo aštuoneri metai, kai ją pažadėjo į žmonas vyrui, kurio dar niekada gyvenime nebuvo sutikusi. Po šešerių metų motina parodė jai paskirtojo vyro nuotrauką. 14-metę apėmė siaubas.
Spaudimas paauglei kasdien didėjo, o iš Indijos kilusi Jasvinder motina jau bandė ją įtraukti ir į pasiruošimą vestuvėms. Kai mergaitė pareiškė, kad nori baigti mokslus savo gimtajame Derbio mieste ir atsisakė tekėti už jai išrinkto vyro, šeima įkalino ją jos kambaryje ir laikė tol, kol ši nusileido.
„Galiausiai aš pasakiau jiems „taip“, bet pradėjau planuoti savo pabėgimą“, – prisimena Jasvinder, viena iš septynių dukterų šeimoje. Kai tik tėvai leido išeiti iš kambario, ji iškart pabėgo iš namų. Tuomet jai buvo tik penkiolika metų.
„Motina man pasakė, kad negalėsiu grįžti namo, kol nesutiksiu [su santuoka], arba jų akyse būsiu mirusi. Mano šeima atsižadėjo manęs iki šios dienos. Užtraukiau jiems gėdą ir negarbę, nė su vienu iš jų daugiau nebendrauju. Praėjo jau 29 metai“, – savo istoriją pasakoja „pabėgusi nuotaka“.
Kai mergina paspruko, už vyro, kuriam ji buvo pažadėta, šeima privertė ištekėti jos jaunesnę seserį. „Tai buvo vienintelis būdas [mano tėvams] išsaugoti garbę, kaip jie buvo įsitikinę“, – naujienų tarnybai CNN pasakojo J. Sanghera.
Jos tėvai, kurie abu dabar jau yra mirę, privertė ir kitas seseris ištekėti už joms parinktų vyrų. „Jei nueitumėte į jų namus, pamatytų siaubingas istorijas – kaip jos yra mušamos ir išnaudojamos. Bet mano motina vis tiek liepė joms ten likti, nes jų pareiga – gyventi santuokoje ir išsaugoti garbę“, – tvirtino J. Sanghera.
Moters akyse sutviska ašaros, kai ji prisimena vienos iš savo jaunėlių seserų likimą, kurią jos vyras mušė: „Ji buvo atėjusi į mano šeimą, prašė pagalbos. Bet būdama 24 metų ji nusižudė – pati susidegino.“
„Jos mirtis buvo tas metas, kai aš suvokiau, kokia iš tiesų svarbi šeimai yra garbė“, – teigia Jasvinder. Ir, kalbėdama apie savo tėvus, priduria, kad jiems negarbę užtraukė „toks siaubingas dukters praradimas“.
Dabar J. Sanghera savo patirtį pasitelkia Britanijos mokyklose skaitydama paskaitas apie priverstines santuokas ir vadinamuosius „garbės“ nusikaltimus. Taip pat ji įkūrė pagalbos aukoms organizaciją „Karma Nirvana“.
Organizacija, kurią iš dalies finansuoja Britanijos vyriausybė, per mėnesį sulaukia apie 500 skambučių – ir iš bėdos ištiktų moterų, ir iš vyrų. „Tipiškas skambutis yra toks, kai aštuonmetė mergaitė sako: „Aš turėsiu važiuoti į Pakistaną ir ištekėti“. Mūsų linija atsiliepiantys žmonės yra apmokyti, kaip elgtis tokiose situacijose, – pasakoja J. Sanghera. – Daugelis specialistų Britanijoje yra mokomi jautriai vertinti kultūrinius skirtumus, bet tai reiškia, kad mes privalome padėti jiems peržengti įgytą baimę, kad bus apšaukti rasistais. Būtent toks kaltinimas dažniausiai metamas norint, kad specialistai tiesiog užmerktų akis.“
„Nužudymų dėl garbės“ problema šią vasarą atkreipė viso pasaulio dėmesį, kai Kanadoje iš Afganistano kilusi pora ir jų sūnus buvo nuteisti už keturių savo šeimos moterų žmogžudystes. Visiems jiems buvo skirtos kalėjimo iki gyvos galvos bausmės, o du iš jų teisme pripažino, kad pyko ant savo aukų „dėl jų vakarietiško elgesio“.
Ekspertai teigia, kad šis atvejis parodė, jog žmogžudystės „dėl garbės“ vyksta visame pasaulyje ir net tokiose šalyse, kurių net neįtartumėte: „Neabejotinai, ši problema aktuali daugelyje šalių: Viduriniuosiuose Rytuose, Pakistane, Bangladeše ir imigrantų bendruomenėse Šiaurės Amerikoje“, – sako organizacijos „Human Rights Watch“ oterų teisių tyrinėtoja Nadya Khalife.
Kai kurios arabų šalys ir teritorijos, įskaitant Iraką, Kuveitą, Siriją, Jemeną ir Palestinos dalis turi įstatymus, kurie užtikrina mažesnes bausmes už vadinamuosius „garbės nužudymus“. Egipte ir Jordanijoje taip pat įtvirtinti įstatymai, kuriuos interpretuojant galima skirti lengvesnes bausmes už „garbės nusikaltimus“, teigia „Human Rights Watch“.
Nustatyti tikslų tokių žmogžudysčių skaičių sunku, tačiau Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, jis siekia 5 tūkst. per metus.
Išprovokuoti „garbės“ nusikaltimą gali daugybė dalykų: „Tai gali būti bet kas, ką jūs turbūt laikytumėte normaliais dalykais – tiesiog buvimas normaliu paaugliu ar noras truputį pamaištauti, – sako J. Sanghera. – Auskaras nosyje, raudonai nudažyta plaukų sruoga, įsigytas mobilusis telefonas ar prisijungimas prie socialinio tinklo internete: tokie dalykai būti įvertinti kaip „negarbingi“ ir užtraukti šeimos rūstybę. Dėl to auka gali būti pasmerkiama priverstinei santuokai, smurtinei bausmei ar net žmogžudystei.
Esu susidūrusi su atvejais, kai merginos buvo nužudytos už tai, kad gavo vairuotojo pažymėjimą, norėjo kažko siekti baigusios mokyklą, pasibučiavo su vaikinu metro stotelėje ar paprašė skyrybų su vyru. Štai tokios priežastys.“
Vis dėlto žmogaus teisių ir religijos ekspertai sako, kad dėl to nereikėtų kaltinti Islamo: „Tai nesusiję su religija, o labiau kultūriniai dalykai, – mano N. Khalife. – Islamas nepateisina garbės nužudymų.“
J. Sanghera sutinka su šia nuomone, bet mano, kad pietų Azijiečių bendruomenės Britanijoje dar turi nueiti ilgą kelią: „Jokia religija – nei Islamas, nei Sikhiszmas, to nepalaiko. Tiesą sakant, religija remia tai, ką aš sakau, bet daug dvasinių lyderių sakytų kitaip.
Aš nesiekiu sugėdinti tų bendruomenių, bet joms iš tiesų turėtų būti gėda, kad tokie dalykai vyksta jų viduje, o jos nieko nedaro“, – įsitikinusi J. Sanghera.
