Kaip tik buvo paskelbtas nuosprendis, kur Š. Žemaitis teisėsi su Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovais. Š. Žemaitis prašė priteisti jam apvalią 15 tūkst. eurų sumą.
Pareiškėjas nurodė, kad metus buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kur nebuvo užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos. Š. Žemaitis skundėsi dėl per mažo kameros ploto, dėl prastos ventiliacijos, drėgmės, prasto apšvietimo bei kitų nepatogumų. Žudikas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, orumo pažeminimą.
Nepaisant Š. Žemaičio argumentų, teismas priėmė sprendimą žudiko skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tarp nužudymų – 2 metai tylos
Pirmą kartą rankas krauju Š. Žemaitis susitepė dar 2013 m. balandžio 5-sios vakarą. Siekdamas įvykdyti plėšimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išdaužęs laukinių durų stiklą įsibrovė į Pakruojo rajone esančios gimnazijos patalpas.
Gimnazijos sargui skirtoje patalpoje Š. Žemaitis panaudojo fizinį smurtą prieš tą naktį dirbusį vyrą. Jis pargriovė jį ant žemės, sudavė mažiausiai 14 smūgių, o tada dar ne mažiau 5 kartus peiliu dūrė sargui į įvairias kūno vietas.
Teismo medicinos ekspertų pateiktose išvadose, sargo patirti sužalojimai – šokiruoja. Vyrui buvo sutrenktos smegenys, lūžęs skruostikaulis, viršutinis ir apatinis žandikaulis bei nosies kaulas. Visas kūnas buvo nusėtas kraujosruvomis.
Peiliu durta į veido ir kaklo sritis. Pjautinės žaizdos užfiksuotos ir dešinio peties srityje. Gimnazijos sargas net neturėjo galimybės išgyventi, jis nuo patirtų sužalojimų mirė užpuolimo vietoje.
Nužudęs sargą, Š. Žemaitis pagrobė keletą ne itin didelės vertės daiktų – televizoriaus priedėlį, perforatorių ,,Makita“, suktuką ,,Makita“, kampinę šlifavimo mašinėlę ,,Metabo“, du elektrinius prailgintuvus. Iš viso pavogta daiktų, kurių bendra vertė 417,81 euro.
Vėliau teisme Š. Žemaitis teigė dėl girtumo daug ko neprisimenantis. Tačiau vyriškis puikiai prisiminė, kaip tą balandžio 5-sios naktį parėjęs namo prisipažino apie žmogžudystę gyvenimo draugei Samantai R. Abu kartu sudegino iškruvintus Š. Žemaičio drabužius ir dvejus metus tylėjo.
Nenorėjo, kad jį paliktų
Prabėgo praktiškai lygiai dveji metai, kai Š. Žemaitis vėl nužudė žmogų. Šįkart – savo sugyventinę. 2015 m. balandžio 11 d., apie 1 val., Pakruojo rajone esančiuose namuose, tarp Š. Žemaičio ir Samantos R. kilo konfliktas.
Š. Žemaitis, būdamas girtas, tyčia pastūmė moterį, kuri nukrito ant žemės ir susitrenkė galvą. Tada atsistojusiai moteriai žudikas suėmė rankomis už kaklo ir pradėjo ją smaugti. Moteris susmuko ir prarado sąmonę, bet žudikui to dar buvo negana.
Jis surišo virve jos rankas ir kojas, lipnia juosta apsuko galvą, užspausdamas nosį ir burną, surištą Samantos R. kūną įkišo į maišą, jį apsuko polietilenine plėvele ir vėl įkišo į kitą maišą, turėdamas tikslą paslėpti kūną. Samanta R. mirė nuo uždusimo užspaudus ir uždarius kvėpavimo takus.
Teisme Š. Žemaitis neigė, kad pasmaugdamas Samantą R. jis bandė nuslėpti prieš dvejus metus įvykdytą sargo nužudymą apie kurį moteris žinojo. Bylą nagrinėjusiems teisėjams žudikas teigė, kad moterį nužudė, esą, jog ši jo nepaliktų.
Kaltę pripažino iš dalies
Š. Žemaitis bylos nagrinėjimo metu dėl sargo nužudymo savo kaltę pripažino iš dalies, nurodydamas, jog nepripažįsta dūrių peiliu ir dalies daiktų pagrobimo. Tiesa, jis visiškai prisipažino nužudęs gyvenimo draugę. Jis pateikė savąją įvykių versiją
Prieš eidamas į gimnaziją, Š. Žemaitis su draugu teigė išgėręs 2 litrus degtinės. Gėrė pas jį namuose, kol draugas užmigo. Miegojo ir Samanta R. su vaiku. Tada jis apie 1 val. nakties sugalvojo nueiti į gimnaziją. Žudikas žinojo, kad mokymosi įstaiga renovuojamas, todėl tikėjosi, jog ten bus vertingų daiktų.
Ėjo vienas, apsirengęs tais pačiais rūbais, kuriais vilkėjo visą dieną, tik pasiėmė roges, jeigu reikėtų ką nors parsivežti. Kaltinamasis teigia nežinojęs tiksliai, kokių daiktų eina vogti, prieš tai nebuvo ten buvęs. Iš namų jokių įrankių neėmė, tik roges. Į gimnaziją nuėjo pro bendrabutį, parką. Priėjęs gimnaziją, roges paliko prie gimnazijos kampo, išspyrė gimnazijos pagrindinių durų apatinį stiklą ir pro ten įlindo į gimnazijos vidų.
Viduje buvo tamsu, todėl jis nuėjo į antrą aukštą, nes buvo girdėjęs, kad jį renovuoja. Būdamas antrame aukšte, mano, jog girdėjo kažką šnekant trečiame aukšte. Tai nebuvo televizoriaus garsas, tai buvo gyvi balsai, bet buvo girtas, nesidomėjo, kas ten yra. Sargo kambarys buvo kitame mokyklos gale.
Užlipęs į antrą aukštą, iš pradžių nuėjo į seną korpusą, ten nieko nerado, tada grįžo į naują korpusą, kambariukuose rado įrankių – grąžtą, dar kažką, nusinešė juos į pirmą aukštą. Būdamas pirmame aukšte, pamatė, kad sargo kambaryje užsidegė šviesa, prieš tai ji nedegė, todėl nuėjo pažiūrėti.
Žinojo, kur yra sargo kambarys, nes mokėsi toje gimnazijoje. Priėjus prie sargo kambariuko, prie jo durų sutiko sargą, išsigando, jį pastūmė, todėl sargas nugriuvo aukštielninkas į savo kambariuką. Tada kaltinamasis pradėjo kruviną egzekuciją.
Grįžus namo, Š. Žemaitį pasitiko jo sugyventinė. Vyras net nebandė slėpti įvykdęs žiaurų nusikaltimą. Samanta R. nutarė padėti ir sudegino katilinėje visus jo drabužius: sportbačius, sportines kelnes, striukę ir nuėjo miegoti.
Sužinojęs apie sargo mirtį, nemanė, jog jis nužudė. Jis teigė, kad neturėjo jokio daikto bukabriauniu kraštu. Beisbolo lazdos pasiėmęs nebuvo, nes jos neturi. Tikrai prisimena, kad sargui nesudavė jokiu daiktu. Tiksliai neprisimena, kaip paliko sargą gulintį, gali būti, kad taip, kaip matyti nuotraukose iš įvykio vietos apžiūros. Vis dėlto, ekspertų išvados paneigė didžiąją dalį šio sušvelninti savo situaciją siekusio žudiko žodžių.
Kalbėdamas apie Samantos R. nužudymą Š. Žemaitis kaltę pripažino visiškai. Jis tą vakarą vėl girtavo, šįkart brolio namuose. Tuo metu Samanta R. su drauge bendravo pas juos namuose. Apie vidurnaktį Samanta R. parašė Š. Žemaičiui, kad jos draugė išėjo ir prašė grįžti namo.
Namuose buvęs mažametis vaikas miegojo. Anot Š. Žemaičio, tada Samanta R. jam pasakė, kad ji rytoj išsikrausto, jog jai reikia susirinkti daiktus. Kaltinamasis paklausė, kaip tai suprasti, teigia nežinojęs, kad ji žada kažkur iškraustyti. Anksčiau buvo girdėjęs visokių kalbų, kad ji žada išsikraustyti, jog turi namą, bet netikėjo, kad taip nutiks.
Girtam vyrui to buvo per daug. Jis moterį pastūmė, o kai ši atsikėlė ir pradėjo sakyti, kad iškvies policiją, Š. Žemaitis sugriebė jai už kaklo iš nugaros pusės ir pradėjo smaugti. Žudikas teisme teigė tik norėjęs ją pagąsdinti, kad ji neišeitų, o įvyko taip, kad pasmaugė.
Kai atleido Samantos R. kaklą, ji nukrito prie vonios ant grindų. Tuomet Š. Žemaitis rūkė, vaikščiojo po kitą kambarį, atėjo maždaug po 10 minučių ir pamatė, kad ji jau negyva. Nebeužčiuopė jos pulso.
Suvyniotą aukos kūną Š. Žemaitis bandė paslėpti palėpėje, ten esančioje skrynioje. Vis dėlto, vėliau žudikas persigalvojo. Maždaug po 10 minučių nukėlė kūną ir savo motoroleriu nuvežė kūną prie ežeriuko. Vaikas tuo metu miegojo, kaltinamasis ilgai neužtruko.
Prie ežero vyras rado duobę, kurioje buvo vandens. Ten ir buvo įmestas kūnas. Tada jis pajudino ant duobės krašto buvusį didelį akmenį ir šis užriedėjo ant įmesto kūno. Į ežeriuką nemetė kūno, nes bijojo, kad iškils.
Kitą dieną jis apsimetė, kad Samanta R. pradingo. Ėjo pas kaimynus, klausinėjo, ar kas nematė moters. Net kreipėsi į policiją dėl moters dingimo. Vaikui nieko nesakė, kur mama, nes jis dar buvo mažas, nekalbėjo.
