Libby Busbee yra įsitikinusi, kad jos sūnus Williamas niekada nebuvo skaitęs Williamo Shakespearo Makbeto, nors elgėsi taip, tarsi būtų skaitęs. Kai jis grįžo iš savo paskutinės kelionės į Afganistaną, jis vis trynėsi rankas viena į kitą ir nuolatos skalavo jas po vandeniu. „Mama, jis nenusivalo“, – kartą jis pareiškė. „Apie ką tu kalbi“, – paklausė ji. „Kraujas. Jis nenusivalo.“
Praėjusių metų kovo 20 dieną šioms JAV kario kančioms atėjo staigus galas. Tąnakt jis užsidarė automobilyje ir, savo mamai ir dviem seserims rėkiant vos už kelių metrų, paleido kulką sau į galvą. 23 metų W. Busbee prisijungė prie kraupios statistikos. 2012 metais pirmą kartą po ilgos pertraukos nusižudžiusių aktyvioje tarnyboje esančių amerikiečių karių skaičius, 177, viršijo tuos, kurie žuvo karo zonoje – 176.
Bauginanti tendencija pastebima ir kitose JAV kariuomenės grandyse bei rezerve. 2012 metais nusižudė iš viso 349 amerikiečių karinės tarnybos atstovai. Šie skaičiai yra šokiruojantys, tačiau jie yra niekis, palyginus su dar viena statistine kategorija, kuriai priklauso ir W. Busbee. Techniškai jis išėjo į pensiją iš kariuomenės 2 mėnesiai iki savo savižudybės, todėl oficialiai jo mirtis įregistruota kaip karo veterano mirtis – viena iš stulbinamo 6500 buvusio karinio personalo atstovų savižudybių, užfiksuotų 2012 metais. Tai reiškia, kad JAV vienas buvo karys nusižudo kas 80 minučių.
W. Busbee istorija nušviečia esminius JAV kariuomenę apėmusios epidemijos aspektus. Pavojus yra didžiulis, ir jis auga. Ši tendencija atspindi neviltį, kuri apima vis daugiau aktyvių ir į pensiją pasitraukusių karių, bei kariuomenės vadovybės nesugebėjimą spręsti šį klausimą.
O W. Busbee istorija prasidėjo visai kitaip. Jis daugeliu prasmių buvo JAV kario archetipas. Nuo šešerių jis turėjo tik vieną ambiciją: užsirašyti į kariuomenę, ką jis ir padarė 17 metų amžiaus.
„Jis nebuvo normalus paauglys, kuris išeidavo ir linksmindavosi“, – pasakoja L. Busbee. – Jis norėjo tapti kažkuo. Jis buvo nusistatęs, ką jis nori daryti, ir jie mylėjo kariuomenę. Aš negalėjau didžiuotis juo labiau.“
Kai jis buvo priimtas į kariuomenę, jis tris kartus pabuvojo Afganistane. Tai buvo jo svajonės išsipildymas, tačiau to kaina buvo didžiulė. Jis keletą kartų buvo atakuotas, ir vienos iš atakų metu jis patyrė sunkią smegenų traumą. Jo kūnas buvo toks perpildytas skeveldromis, kad kiekvieną kartą, kai jis bandydavo praeiti pro apsaugos patikrinimą oro uoste, apsaugos įranga sucypdavo.
Kiekvieną kartą jam grįžus iš Afganistaną, mamai jis atrodė vis labiau ant ribos. Jis retai išeidavo iš namų. „Aš manau jis nebejautė, kad čia jo vieta“, – teigia Williamo mama. Kartą, kai jis vairavo automobilį ir išgirdo tolumoje traukinio garsą. Jis taip išsigando, kad staigiai iššoko iš automobilio, kuris netrukus trenkėsi į sieną. Po to incidento jis nebeišvažiuodavo toliau nuo namų.
Tačiau blogiausia būdavo naktimis. Jis sapnuodavo košmarus ir prisipažino, kad bijo tamsos, priversdamas mamą pasižadėti, kad niekam to nesakys. Jis persikėlė miegoti į spinta, sulindęs į karinį miegmaišį, kad atkartotų karinės tarnybos sąlygas. „Manau, taip jam būdavo patogiau ir maloniau“, – teigia mama.
Po vienos ypatingai neramios nakties, Libby pamatė, kad Williamas susipjaustė veidą peiliu. Po tokių neramių naktų jis pasakodavo istorijas apie siaubingus incidentus, pavyzdžiui, atvejį, kai kitas 18 metų karys buvo nužudytas jam matant, arba apie atvejus, kai jis žudė pats.
Williamas pasakė savo mamai: „Tu manęs nekęstum, jei žinotum, ką aš ten padariau.“ „Aš niekada negalėčiau nekęsti tavęs. Tu toks pat, koks buvai visada“, – atsakydavo jam mama, tačiau jis atrėždavo: „Ne, mama. Sūnus, kurį tu mylėjai, žuvo ten.“
Williamui Nashui, buvusiam JAV jūrų pajėgų psichiatrui, kuris sukūrė karių streso valdymo programą, W. Busbee kančios yra puikiai pažįstamos. Jis dirbo su šimtais tokių, kurie nuolat galvojo apie savižudybę, ypač tuo metu, kai jis buvo išsiųstas į Faludžą Irake, pačiame kovų įkarštyje 2004 metais.
Jis ir jo kolegos karinėje psichiatrijoje sukūrė „moralinės traumos“ koncepciją, kad padėtų geriau suprasti dabartines žiaurias tendencijas. Jis apibrėžia tai kaip „žalą giliausiems įsitikinimams apie tai, kas yra gerai ir kas yra blogai. Tai gali prasidėti dėl to, ką tu padarai, nesugebi padaryti, arba dėl to, kas yra padaroma tau – bet kuriuo atveju tai sunaikina moralinio užtikrintumo jausmą“.
Priešingai plačiai paplitusiam suvokimui, ne baimė ir siaubas, kurį kariai patiria karo lauke, padaro daugiausia psichologinės žalos. W. Nashas mano, kad labiausiai karius paveikia gėdos ir kaltės jausmas. Labiausiai paveikia incidentai, kurių metų būna nužudomi jų kolegos.
„Aš tai girdėdavau vėl ir vėl – dažniausias karių skausmo šaltinis – kai jie nesugeba apginti savo „brolių“. Šiuos simptomus galima palyginti su tuo, ką jaučia tėvai, praradę savo vaiką“, – pasakoja W. Nashas.
„Draugiškos ugnies“ incidentai, kai kariai yra per klaidą nužudomi savo pačių kolegų, yra dar vienas didžiulio skausmo šaltinis, kaip ir kaltės jausmas, kai kariniai veiksmai priveda prie civilių, ypač vaikų ir moterų, mirčių. Dar vienas svarbus faktorius – pašalinimas iš kariuomenės. Daugybė karių jaučiasi hermetiškai izoliuoti karinėse pajėgose ir patiria didžiulį stresą, jei staiga būna pašalinami iš šios būklės.
Panaši situacija buvo ir su W. Busbee. 2011 metais, kai jis grįžo iš trečios kelionės į Afganistaną, jis nesėkmingai bandė nusižudyti. Jis buvo nušalintas nuo tarnybos, jam išrašė didelį kiekį psichotropinių vaistų, kurie, kaip mano jo mama, tik apsunkino jo būklę.
Galiausiai kariuomenė jam pateikė ultimatumą: išeik į pensiją pats arba būsi pašalintas dėl sveikatos būklės. Jis suprato, kad neturi pasirinkimo, tik pasitraukti, nes jei jis būtų pašalintas dėl sveikatos, ateityje turėtų problemų dėl darbo. Kai jis grįžo namo 2012 metų sausio 18 dieną, vėl tapęs civiliu, jis buvo tiesiog nenuraminamas: „Aš dabar niekas. Aš buvau išmestas iš kariuomenės.“ Pažymima, kad tokioje būsenoje atsiduria daugiausia tie kariai, kurie buvo dislokuoti ne vieną kartą.
Per pastaruosius metus Pentagonas ir Jungtinių Valstijų veteranų reikalų departamentas investavo nemažai resursų šios problemos sprendimui. JAV gynybos departamentas pradėjo savižudybių prevencijos programą, kuria siekiama padėti kariams kovoti su baime ieškoti pagalbos.
Nepaisant to, kol kas tragedijų statistikoje pokyčių nesimato. Nors prezidentas Barackas Obama paskelbė apie JAV karių atsitraukimą iš Afganistano iki 2014 metų, ekspertai įspėja, kad krizė gali nusitęsti mažiausiai dešimtmečiui po karo dėl psichologinės žalos poveikio.
L. Busbee mano, kad kariuomenę nuvylė jos sūnų. Pasak jo, Williamas buvo pripumpuotas vaistų, bet neteko dėmesio ir rūpesčio, kurio jam reikėjo.
