Realių įvykių Cchinvalyje rekonstrukcija režisieriaus dokumentalisto Marijaus Bagdonavičiaus akimis
Pabėgėliai nepaliaujamu srautu vis plūsta į sostinę ir Kachetijos sritį. Pabėgėliai. Skaudi tema. Daug panašių stovyklų man teko matyti Armėnijoje, Azerbaidžane, Čečėnijoje ir Ingušetijoje. Tačiau ir nelemties valandą Gruzija – unikali. Pabėgėlių stovyklose vos viena kita dešimtis žmonių, ir tie patys slepia veidus nuo vaizdo kameros: būti pabėgėliu – gėda. Gruzinai pabėgėlius priima į savo namus. Pačioje rytinėje Kachetijos dalyje teko filmuoti šeimą, kuri iš pradžių priglaudė savo namuose 21 giminaitį iš šiaurės Gruzijos, o vėliau 22 visai nepažįstamus žmones. Tad vienas namas priglaudė 43 žmones.
Su maistu visai prastai, nors vaisių, žalumynų buvo daug, tačiau nei sūrio, nei sviesto, nei mėsos ant stalo nesimatė, tik šiek tiek keptų bulvių ir tradicinės baltos duonos. „Mes gydom pabėgėlius vyno ir juoko terapija“, – pokštauja vietiniai. Tostai. Atskira Kaukazo gyvenimo tema. Po pirmųjų tostų už taiką ir tėvus, trečiasis – už „Mišą“ (dabartinį prezidentą). Panašu, kad šis karas ir vargai suvienijo tautą.
„Mus daug metų slėgė pralaimėtojų sindromas, – kalba garsus politologas Aleksandras Rondeli, vadovaujantis Gruzijos strateginių tyrimų centrui,– o ši pergalė Cchinvalyje pagaliau parodė, kad mes galime įveikti rusų imperijos galybę. Ir nors ši pergalė mums daug kainavo, tačiau tai mūsų naujausios istorijos pergalė. Pergalė, kuri suvienijo tautą. O karas su Rusija? Tai buvo neišvengiama...“
Iš tiesų, karas su Rusija buvo neišvengiamas – vienu balsu tvirtino pardavėjos, policininkai, taksistai, kepėjai, studentai, tai jiems nekėlė jokių abejonių. O mums? Kas ką užpuolė pirmas? Šis klausimas tarsi turėtų atsakyti ir įvardyti, kas gi buvo karo padegėjas...
Tačiau neskubėkim spręsti ir teisti... Karo priešistorė, jo eiga – toks ir buvo pagrindinis mano žurnalistinių tyrimų objektas. Trumpa pagrindinių įvykių priešistorė: nuo 2004 m. Rusija kasmet vasarą vykdydavo pratybas „KAVKAZ“, o paskutinėse, pačiose didžiausiose, „KAVKAZ 2008“ dalyvavo 8 000 kariškių, 700 vienetų įvairios šarvuotos technikos, desantininkai sąveikavo su Juodosios ir Kaspijos jūrų laivynais, oro pajėgas sudarė apie 30 kovos mašinų. Oficialiai pratybos baigėsi rugpjūčio 1 d., bet armija liko tose pačiose pozicijose ir atgal į dislokacijos vietas (Pskovą, Maskvą, Novorosijską) negrįžo. Štai nuo šitos dienos tiek rusų, tiek gruzinų veiksmus gaubia paslaptis. Ministerijų, tarnybų, karo ligoninių, pabėgėlių pasakojimai ima nebesutapti. Kas ką išprovokavo? Lemiamos buvo trys dienos. Rugpjūčio 7, 8, 9 dienos.
Oficialioji versija
Osetinams nepaliaujamai šaudant, buvo atsakyta ugnimi. Rusų „taikdariai“ pažeidė moratoriumą ir palaikė osetinus, Gruzijos reguliarioji armija buvo priversta įsitraukti į mūšį.
Realūs įvykiai
Osetinus, vadinamąjį vietos OMON, atakavo gruzinų specialiųjų pajėgų komandos ir išmušė iš visų kalnų bazių. Osetinų kovotojų likučiai po rusų „taikdarių“ sparnu pabėgo į Cchinvalį. Miestas buvo beveik tuščias, nes iki rugpjūčio 5 d. iš jo evakuota 25 000 gyventojų. Liko apie 5000 gyventojų, dauguma – senyvo amžiaus, kurie atsisakė palikti namus. Rusijos kariuomenės dalys dislokuotos pietvakarinėje Cchinvalio dalyje, į tą pusę net uždrausta šaudyti. Gruzinai spontaniškai atakavo miestą ir jį užėmė. Rusai pradėjo įnirtingus bombardavimus. Surengta pirmoji ir vienintelė, tačiau labai sėkminga gruzinų aviacijos ataka. Vienas lėktuvas užpuolė tris rusų kariuomenės kolonas ir visiškai sunaikino pirmąją koloną (12 šarvuočių). Rugpjūčio 9 d. gruzinų specialiosios pajėgos buvo išstumtos beveik iš viso miesto. Reguliarioji gruzinų kariuomenė puolė ir vėl užėmė miestą.
Tačiau ši gruzinų pergalė ir buvo svarbiausia Rusijos karinio strateginio plano dalis. Nes tada iš Rokio perėjos pasirodė rusų pajėgos: 58-osios armijos 503 motorizuotasis pėstininkų pulkas, 71-asis pėstininkų pulkas iš 42-osios motorizuotosios pėstininkų divizijos, 19-osios armijos šturmo desantinė brigada iš 76-osios oro desanto divizijos (Pskovo), Maskvos ir Ivanovo parašiutininkų pulkai. Cchinvalį siaubė ugnies škvalas – nepaliaujamai šaudė raketinė brigada („Točka-U”), divizionai („Uragan“ ir „Grad“), 150 mm ir 152 mm artilerijos divizionai.
Gruzinai desperatiškai narsiai kovėsi ir degino rusų tankus, tačiau priešintis 12 tūkstančių smogiamajai rusų armadai, palaikomai visų rūšių aviacijos, katastrofiškai trūko amunicijos. Dokumentaliai pavyko užfiksuoti nesprogusią rusų balistinę raketą P-500, arba geriau pasaulyje žinomą ISKANDER pavadinimu. Ši 10 mln. JAV dolerių kainuojanti raketa taip ir nesprogo, įsmigusi Cchinvalio miesto aikštėje. Rugpjūčio 10 d. gruzinų armija, palaikoma artilerijos ugnies, chaotiškai traukėsi.
Rugpjūčio 11 d. rusų armija įsiveržė į Gorį. Gruzinų taikdarių brigada – 2000 vyrų – parskrido iš Irako, tačiau taip ir nespėjo į savo bazę Goryje. Svarbiausia Gruzijos karo bazė pateko į priešų rankas. Gruzinams teliko stebėti, kaip ji plėšiama. Tuo metu Abchazijos fronte buvo užimta Kodori perėja. Vienas svarbiausių Rusijos tikslų pasiektas. Mat Kodori kalnai yra vyraujantys virš Očamčiros, kur rusai po to, kai baigsis sutartis su Ukrainos Sevastopoliu, ruošiasi perkelti savo karinį jūrų laivyną.
Tačiau sostinė ir valstybė išgelbėta – jei gruzinai būtų priešinęsi dviem frontais, buvo paruoštas trečiasis frontas – Rusijos armijos Rytų Gruzijos grupuotė – 5000 karių turėjo smogti Senuoju Gruzinų karo keliu – tiesiai į Tbilisį. „Šiandien mūsų šalį užtvindė barbarų gaujos, – šitaip situaciją trumpai apibūdino vicepremjeras Georgijus Baramidzė, – tie nomadai, kazokai, čečėnai, osetinai ir velniai žino kas tik plėšia ir siautėja.”
Pagrindinis nepriklausomas ekspertas – karinioanalitinio žurnalo „Arsenal“ vyr. redaktorius Iraklijus Aladašvilis buvo dar pesimistiškesnis: „Manau, rusų armija ruošiasi žiemoti strateginėse vietose. Beje, jei rusai spalio mėnesį užtruks kalnuose, vėliau net vikšrinė technika ten įstrigs iki pavasario.”
„Mes kartu su Gruzija pasitinkame agresiją, – sako estų žurnalistas Erikas Baltovskis ir 45 Estijos savanoriai, kariškai pasitempę vyrai ir merginos, – mes atvykome atstatyti karo suniokotą Gruziją.” Ir tai suteikia vilties. Kai mes visi kartu. NES SVETIMO SKAUSMO NEBŪNA.
Marijus Bagdonavičius
