Lygiai prieš 5 metus, 2005 metų kovo 8 dieną, Rusijos valdžia pranešė apie tai, kad per susišaudymą nukautas Čečėnijos prezidentas ir pasipriešinimo kovotojų lyderis Aslanas Maschadovas. Kaip skelbia „Laisvosios Europos radijas“, šio kovotojo žūtis buvo itin svarbus Rusijai, kuri žūtbūt siekė išlaikyti Šiaurės Kaukazo kontrolę savo rankose.
Vos prieš kelias savaite iki savo žūties A. Maschadovas buvo paskelbęs apie vienašališkas paliaubas Taip jis mėgino priversti Maskvą pagaliau nutraukti eilę metų regione besitęsiančias kovas, kurios pareikalavo šimtų tūkstančių gyvybių.
Tačiau tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas priešingai nei jo pirmtakas Borisas Jelcinas, kuris 1996 metais sudarė paliaubas ir išvedė Rusijos karius iš Čečėnijos, buvo apsėstas fiziškai sunaikinti visus čečėnų kovotojus. V. Putinas pareiškė naikinsiąs kovotojus net išvietėse ir kategoriškai atsisakė derėtis su „teroristais“.
Tačiau siekis viską išspręsti karinės jėgos pagalba buvo kontrproduktyvus.
Prieš pat savo žūtį duodatame interviu, A. Maschadovas prognozavo, kad Rusijos valdžios nenoras sėstis prie derybų stalo tik paskatino smurto išplitimą iš Čečėnijos į kitas Šiaurės Kaukazo respublikas.
Šis procesas prasidėjo dar iki to laiko, kai Rusija antrą kartą per paskutiniuosius 5 metus 1999-ųjų rudenį pasiuntė savo karius į Čečėniją.
„Jei karas Čečėnijoje nebus greitai sustabdytas, jis išplis į išorę. Iš tikro jis jau plinta kurį laiką. Šiandien galime matyti kovas Dagestane, Kabardoje Balkarijoje, Osetijoje, Ingušijoje, Karačiajų Čerkesijoje“ - teigė A. Maschadovas.
Kaip patyręs karo vadas, A. Maschadovas į Rusijos sprendimą vėl siųsti karius į Čečėniją atsakė išplėsdamas savo kovotojų tinklą ir atverdamas naujus „frontus“ Ingušijoje, Kabardoje Balkarijoje ir Dagestane. Šių regionų kovotojų vadai buvo pavaldūs Čečėnijos pasipriešinimo kovotojų vadovybei.
Tačiau A. Maschadovas savo kovotojams nuolatos pabrėždavo, kad jie kiek įmanoma labiau vengtų civilių aukų. Be to, jis susilaikė nuo išpuolių vykdymo už Šiaurės Kaukazo ribų. Jo įpėdiniai į tokius apribojimus numojo ranka. Doku Umarovas, kuris kovotojų vadu tapo 2006 metų birželį, kai buvo nužudytas tiesioginis A. Maschadovo įpėdinis Abdul-Chakimas Sadulajevas, atnaujino savižudžių būrio veiklą, kurią pradėjo Šamilis Basajevas. Šie savižudžiai nuolatos taikydavosi į milicijos pajėgas ir nepaisydavo galimų civilių aukų.
D. Umarovui lojalūs kovotojai taip pat prisiėmė atsakomybę už visoje Rusijoje vykdytus išpuolius. Jie teigė praėjusių metų rugpjūtį įvykdę sprogdinimą, kuris smarkiai apgadino pietinėje Sibiro dalyje esančią hidroelektrinę. Be to, jiems tenka atsakomybė ir už lapkritį įvykdytą traukinio Maskva-Sankt Peterburgas sprogdinimą (Maskva pripažįsta, kad traukinį susprogdino čečėnų ekstremistai, tačiau neigia, kad avarija hidroelektrinėje yra susijusi su teroristiniu išpuoliu. Teigiama, kad avariją sukėlė techninės ir infrastruktūros problemos.)
A. Maschadovas visų pirma siekė derybų keliu sudaryti susitarimą su Maskva, kad Čečėnija gautų maksimalias galimybes vystytis kaip autonominė demokratinė respublika. D. Umarovas savo ruožtu teigia, kad džihadas yra vienintelė priemonė kovoje už Šiaurės Kaukazo nepriklausomybę.
Sovietų karys
A. Maschadovas savo karjerą pradėjo sovietinėje armijoje, kur, būdamas 40 metų, gavo pulkininko laipsnį ir pradėjo vadovauti artilerijos divizijai. Rusijos kariuomenės generolas pulkininkas Genadijus Troševas, kuris 1994-1995 metais vadovavo Rusijos kariams Čečėnijoje, savo atsiminimuose giria A. Maschadovo profesionalumą ir savidicipliną.
Tačiau 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga, A. Maschadovas pasitraukė iš kariuomenės ir grįžo į Čečėniją, kur pradėjo vadovauti karinėms pajėgoms, kurias sukūrė tuometinis Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas. A. Maschadovas vadovavo Čečėnų ginkluotam pasipriešinimui 1994-1996 metais. Būtent jis vadovavo kovotojams, 1996 metų rugpjūtį susigrąžinusiems Grozno kontrolę.
„Laisvosios Europos radijo“ Šiaurės Kaukazo tarnybos direktorius Aslanas Dukajevas, kuris stebėjo minėtąją operaciją, įvardija ją kaip pavyzdinę.
„Be jokių abejonių A. Maschadovas buvo talentingas karinis strategas. Per 1996 metų karinę operaciją siekiant atsiimti Grozną keli šimtai jo žinioje buvusių kovotojų, su savimi turėjusių tik lengvuosius ginklus, ant kelių per kelias valandas parklupdė galingesnė Rusijos kariuomenę“ - prisimena A. Dukajevas.
Per kelias savaites A. Maschadovas ir tuometinis Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Lebedis sudarė formalias paliaubas. 1997 metų sausį A. Mashadovas rinkimuose, kuriuos tarptautiniai stebėtojai pripažino buvus laisvais ir sąžiningais, buvo išrinktas Čečėnijos prezidentu. Gegužės mėnesį jis su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu sudarė formalią sutartį dėl tarpvalstybinių santykių tarp Čečėnijos ir Rusijos Federacijos.
Tai veikiausiai buvo pats aukščiausias A. Maschadovo karjeros taškas. Jis netrukus buvo įtrauktas į kovą dėl valdžios su žymiai radikaliau nusiteikusiais kovotojais, visų pirma Š. Basajevu, kuris stengėsi jį nuversti. Spaudžiamas šio islamistų sparno, A. Maschadovas išleido dekretą, Čečėnijoje įvedantį šariato teisę ir atėmė iš 1997 metais išrinkto parlamento, kuris buvo vienas iš paskutiniųjų likusių jo atramos bastionų, įstatymų leidybos teisę.
1999 metų vasarą Š. Basajevas nepaisė A. Maschadovo ir įvykdė sėkmingas invazijas į Degestaną. Buvo paskelbta nepriklausoma Šiaurės Kaukazo Islamo respublika. Maskva į tai atsakė surengdama Čečėnijos bombardavimą, o 1999 metų spalį buvo pradėta plataus masto invazija.
A. Maschadovo nuolatiniai raginimai, kad tarptautinė bendruomenė paspaustų Maskvą pradėti taikos derybas, liko neišgirsti.
Vietoje to V. Putinas promaskvietiško Čečėnijos režimo vadovu paskyrė buvusį Čečėnijos muftijų Achmedą Kadyrovą. Šis žingsnis atvėrė kelią jo sūnaus Ramzano iškilimui į valdžią. Šiandien R. Kadyrovas yra pati įtakingiausia ir labiausiai bijoma politinė figūra Šiaurės Kaukaze.
Praėjusią vasarą Kremlius uždegė žalią šviesą deryboms tarp R. Kadyrovo pasiuntinių ir Achmedo Zakajevo, kuris vadovauja išeivijoje veikiančiai Čečėnijos vyriausybei.
Tačiau planuotas kongresas, kurio metu būtų siekiama susitaikymo tarp A. Maschadovo šalininkų ir brutalaus promaskvietiško režimo Grozne, taip ir neįvyko bei buvo atidėtas neribotam laikui.
Netrukus po A. Maschadovo mirties, A. Lebedžio įpėdinis Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus poste Ivanas Rybkinas pareiškė abejojantis, ar Čečėnijos konfliktą vis dar galima išspręsti taikiai. Kol kas panašu, kad jo žodžiai pildosi ir kova iš Čečėnijos plinta į likusius Šiaurės Kaukazo regionus.
