Panevėžio nusikaltėliai, per savo rankas perleisdavę milijonus, negailestingi būdavo net tiems kokurentams, kurie uždirbdavo tik tūkstančius. Kai „tulpiniai“ prikišo rankas prie naftos, prie jų lipo tikrai dideli pinigai. Štai tik vienas pavyzdys. Mokesčių inspekcijai patikrinus bendrovę, kurios akcininkai buvo V. Baltušis ir A. Vertelka, paaiškėjo, kad ši bendrovė valstybei nesumokėjusi beveik 10 milijonų litų mokesčių. Tad tokios bendrovės apyvarta turėjo būti šimtai milijonų.
Tačiau tie milijonai lengvai ateidavo, lengvai ir išeidavo. Kai šio amžiaus pradžioje teisėsauga pradėjo draskyti „tulpinių“ grupuotę, tai pamatė, kad aukso amžius jiems jau pasibaigęs, kai kurios jų bendrovės subankrutavusios, o patys nusikaltėliai nespjauna ir į visai smulkų verslą, reketuoja verslininkus.
Viena stambiausių „tulpinių“ firmų buvo „Damitra“. Jos akcininkai buvo V. Baltušis, S. Raišelis, nužudytieji Ž. Pauša, D. Kecorius, S. Janonis. „Damitra“ prekiavo naftos produktais, čia taip pat buvo biliardinė ir parduotuvė. „Tulpiniai“ turėjo ir kitų biliardinių, barų akcijų, todėl atidžiai stebėjo konkurentus ir net pavydėdavo tiems, kuriems geriau sekėsi.
2000 metų pradžioje Panevėžyje naktinį klubą su lošimo namais ir šokių salėmis, biliardine nusprendė atidaryti verslininkas Audrius Laužikas. Prieš tai jis jau buvo įsteigęs bendrovę „Auryva“, kuri į Lietuvą veždavo automobilius. Pats A. Laužikas buvo azartiškas biliardo žaidėjas, ne kartą žaidė ir su „tulpiniais“. Nemažai laiko jis praleisdavo ir „Damitros“ biliardinėje, tačiau į per daug artimas draugystes su „tulpiniais“ nesileido. A. Laužikas buvo įsitikinęs, kad gyvenant Panevėžyje geriau su jais nesipykti, bet ir neturėti bendrų reikalų.
Netrukus „tulpiniai“ sužinojo, kad A. Laužikas savo steigiamam klubui jau vežasi naują įrangą iš Vokietijos ir Kauno. Daug nedelsdami jie pasisiūlė tapti „Auryvos pramogų“, naujos A. Laužiko bendrovės, bendraturčiais. Kai verslininkas nepanoro turėti reikalų su beveik visą Panevėžį apraizgiusiais nusikaltėliais, užsitraukė šių nemalonę. „Tulpiniai“ ne kartą grasino A. Laužikui, bet jaunas vyras nepasidavė. Pažįstamiems jis sakė, kad nebijo „tulpinių“, o tėvui buvo pažadėjęs nusipirkti neperšaunamą liemenę.
Tačiau jos neprireikė. Naktį iš kovo 23-iosios A. Laužikas buvo nužudytas dviem šūviais į galvą namo, kuriame gyveno, laiptinėje...
Tą vakarą apie aštuntą A. Laužikas užėjo į kavinę-biliardo klubą „Savaitgalis“. Išeidamas buvo susitaręs su savo drauge Ritone, kad prieš grįždamas paskambins iš savo mobiliojo telefono ir tai bus ženklas, kad ji galinti šildyti vakarienę. Dešimt minučių prieš vidurnaktį suskambo Ritonės telefonas ir ji nuėjo į virtuvę. Po dešimties minučių moteris išgirdo iš laiptinės pirmo aukšto sklindantį kažkokį triukšmą, taip pat garsą, panašų į lemputės perdegimą. Pradariusi duris ji išgirdo, kaip kažkas išbėgo iš laiptinės. Kadangi laiptinėje buvo tamsu, Ritonė nusprendė apie tai perspėti savo draugą ir surinko jo telefono numerį. Apačioje suskambėjo A. Laužiko telefonas... Ji nulipo į apačią ir uždegusi šviesą pamatė ant laiptų gulintį A. Laužiką. Jam iš galvos tekėjo kraujas. Kairio smilkinio srityje matėsi šautinė žaizda. Dar viena žaizda buvo viršugalvyje.
Bandė priešintis
Konkurento ir nepaklusnaus verslininko sunaikinimas buvo panašus į kitus nužudymus.
A. Andrušaičio ir D. Skačkausko prašymu A. Laužiką tą vakarą sekė Egidijus Jovaišas. Kai A. Laužikas sėdo į automobilį ir pasuko į Ateities gatvę, E. Jovaišas paskambino A. Andrušaičiui. Tas su D. Skačkausku bei R. Čeponiu šio skambučio laukė garaže, sėdėdami automobilyje. Kaip įprasta, „tulpiniai“ vilkėjo tamsiais rūbais, turėjo pistoletus.
Po skambučio automobilis išvažiavo iš garažo. Už vairo sėdėjo D. Skačkauskas. Statybininkų gatvės gale R. Čeponis bei A. Andrušaitis išlipo ir dingo tamsoje, o D. Skačkauskas liko laukti. Vėliau teismo posėdyje jis pasakojo, kad laukė apie pusvalandį.
Kai abu grįžo, R. Čeponis pasiskundė D. Skačkauskui, kad A. Andrušaitis paliko jį vieną, o A. Laužikas, pamatęs, kad R. Čeponis iš arti pasiruošęs į jį, šauti griebė už pistoleto vamzdžio ir pabandė nusukti jį į šoną, tik neįstengė. Nuaidėjo šūvis, o po to – antras, ir A. Laužikas susmuko ant laiptų.
Banditiški bauginimai
Kartais šių nusikaltėlių veiksmai buvo nesuprantami, be jokios logikos. Štai 2000-ųjų metų gegužės 22 dieną „tulpiniai“ susprogdino Liepų gatvėje esantį stomatologijos kabinetą.
Tuo metu kalbėta, kad šis sprogimas esąs „tulpinių“ kerštas kabineto šeimininkams stomatologams Liutaurui ir Santai. Tų metų sausį nežinomi banditai buvo pagrobę jų visureigį „Jeep Grand Cherokee“. Prie jo vairo tada sėdėjo Santa su septynmečiu sūnumi. Banditams nepasisekė, nes patikima apsaugos sistema išjungė automobilio variklį ir šie, pagrobę tik vertingus daiktus, pasišalino.
Tardymo metu tokio keršto versija nepasitvirtino. Pasirodo, kad R. Čeponiui nepatiko, jog stomatologai taiso dantis ne tik jam, kitiems „tulpiniams“, bet ir... policininkams. R. Čeponis ne kartą sakė stomatologei galįs „patvarkyti“ jos konkurentus ir priekaištavo, kam ji bendraujanti su policijos pareigūnais.
Tad pasitaręs su V. Baltušiu R. Čeponis nusprendė tą kabinetą susprogdinti. Vidmantas Gudėnas padarė laikrodinį mechanizmą, o sukonstruotą bombą, kurią buvo įsigijęs iš A. Juodrio, ant kabineto lango padėjo Ramūnas Narbutas ir Giedrius Liubartas. Sprogimas suniokojo visą gydymo įrangą.
Dar anksčiau „tulpiniai“ buvo bandę susprogdinti „Lukoil Baltijos“ kuro bazę Kėdainiuose. Į rezervuarą buvo įdėta apie tris kilogramus trotilo. Sprogmenis, laiku pastebėtus darbininkų, sunaikino „Aro“ išminuotojai. Nors sprogmenys buvo įdėti tuščiame rezervuare, sprogimo pasekmės galėjo būti baisios.
Ataka prieš buvusį trenerį
2000-ųjų metų birželio 22 dieną iš savo namų Pasvalio rajono Margių kaime automobiliu „Mercedes-Benz“ išvažiavo ir nebegrįžo verslininkas Julius Džiuvė ir jo žmona Danutė. Tėvų pasigedo po dviejų dienų jiems neprisiskambinę vaikai. Jie ir parašė pareiškimą policijai.
Netrukus verslininkų automobilis buvo surastas Kupiškio rajone ties Drulėnų kaimu – tvarkingai užrakintas, su viduje paliktais registracijos dokumentais. Atrodė, kad juo važiavę žmonės tiesiog užrakino ir paliko. Dar maždaug po savaitės netoliese žolėje surasti šio automobilio rakteliai.
Sovietmečiu J. Džiuvė buvo garsus žmogus motociklų sporto pasaulyje, vadovavo techninių sporto šakų draugijai SDAALR priklausančiam „Linų pluošto“ sporto techniniam klubui, taip pat Vaikų ir jaunių sporto mokyklai. Byrant tai draugijai, J. Džiuvė buvo pakliuvęs į Ekonominės policijos akiratį ir net nuteistas 2 metams laisvės atėmimo.
J. Džiuvės klube savo motociklininko karjerą anais laikais buvo pradėję nemažai būsimųjų „tulpinių“, tarp kurių sukiojosi ir Algimantas Vertelka.
Tačiau savo buvusio trenerio „tulpiniai“ nepagailėjo. Su juo ir jo žmona buvo susidorota už tai, kad laiku negrąžino 12 000 litų skolos pačiam V. Baltušiui. „Tulpinių“ lyderio akimis, tai buvo baisiausia nuodėmė, verta mirties bausmės...
Taigi sutuoktinių Džiuvių „Mercedes‘ą“ Pasvalio rajono kelyje sustabdė policininkais persirengę banditai. Surišti, su maišais ant galvų Julius ir Danutė buvo pervežti į „tulpinių“ vadavietę – „Agato“ klubą. Pirmiausia V. Baltušis nušovė J. Džiuvę. Jis buvo užkastas prie netoliese esančių vandenvalos įrenginių. Po kelių valandų vėl tas pats V. Baltušis nušovė ir D. Džiuvienę. Ji buvo užkasta netoli Panevėžio esančiame miške.
Šioje žmogžudystėje kartu su V. Baltušiu dalyvavo ir A. Vertelka, A. Andrušaitis, D. Skačkauskas, R. Čeponis, taip pat žemesnio rango pagalbiniai Giedrius Liubartas, Ramūnas Narbutas, Aleksandras Lebedevas.
Vilniaus apygardos teismo nuosprendį likę gyvi „tulpiniai“ A. Vertelka, A. Andrušaitis, V. Baltušis ir D. Skačkauskas išgirdo 2003-iųjų spalio 31 dieną. Pirmieji trys buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Nuosprendį A. Vertelka bei A. Andrušaitis buvo apskundę, tačiau ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomonė buvo tokia pati.
Žilvinas Vizgirda
Kitame numeryje:
Ar iš tikrųjų G. Kiesų nužudė „tulpiniai“?
