Gaujos finansininką Saulių Janonį jo buvę bendrai pasikeisdami pasmaugė „Damitros“ patalpose, o lavoną nuskandino Dubulių tvenkinyje.
Iš pradžių, kol įsitvirtino Panevėžyje, „tulpiniai“ elgėsi labai triukšmingai. Vėliau jų elgesys labai pasikeitė. „Firminiu“ šios gaujos bruožu tapo tai, kad aukos dažniausiai dingdavo tyliai, be jokių pėdsakų, o aukų automobiliai buvo randami tvarkingai pastatyti miestų gatvėse arba palikti gamtoje. Taip elgtasi ir su kažkuo neįtikusiais saviškiais, ir su nieko neįtariančiomis aukomis iš šalies. Skirtumas tik tas, jog saviškiai buvo įvairiausiomis dingstimis išviliojami iš namų ar nebegrįždavo iš susitikimų su sėbrais, o aukomis pasirinktus verslininkus banditai, persirengę policininkų uniformomis, sustabdydavo kelyje, pagrobdavo ir nužudydavo.
Banditas su verslininko gyslele
1999-ųjų kovo 5 dieną dingo Saulius Janonis. Tos dienos vakarą jam būnant pas savo tėvą, kažkas paskambino į mobilųjį telefoną ir paprašė atvažiuoti į „Damitros“ parduotuvę. Joje esantis rūsys vienu metu buvo lyg koks „tulpinių“ štabas. Čia nuolat sukiojosi Virginijus Baltušis, Audrius Andrušaitis, Romualdas Čeponis, Dainius Skačkauskas ir S. Janonis.
Tad šis kvietimas S. Janoniui nebuvo netikėtas, nors pastaruoju metu jis buvo pajutęs, kad tarp jo ir kitų „tulpinių“ atsiradusi įtampa.
Tą vakarą iki „Damitros“ S. Janonį pavežė sesers vyras Vidmantas Daugėlavičius. Jis buvo paskutinis iš giminių, matęs S. Janonį gyvą. Vėliau beieškodami giminaičiai kreipėsi į ekstrasensą, o šis pasakė, kad S. Janonis esąs gyvas užmūrytas kažkur name.
S. Janonis nebuvo „grynakraujis tulpinis“. Užaugęs visai kitoje miesto pusėje, jis ilgą laiką priklausė Vitalijaus Tuzovo, nušauto „Svainijoje“, grupuotei. Kartu su kitais tos gaujos nariais reketuodavo verslininkus, tačiau ir jis pats turėjo verslininko gabumų. Dar sovietmečiu jis iš Rusijos į Lietuvą pristatydavo didelę paklausą turėjusius „Žigulius“, vėliau prekiavo plastmasiniais dirbiniais. Kalbama, kad „tulpinių“ gaujoje jis visai sėkmingai plėtojo naftos verslą ir sukrovė nemažai pinigų.
„Tulpiniai“ jį pas save buvo pasikvietę ir dėl šių jo savybių, ir dėl to, kad S. Janonis turėjo gerus ryšius su Kauno, Klaipėdos grupuotėmis. Vienu metu S. Janonis buvo tapęs lyg ir savotiška „tulpinių“ vizitine kortele. Žurnalistai, o ir policijos pareigūnai, jį ne kartą yra pavadinę „tulpinių“ lyderiu.
Beje, kaip jau rašėme, S. Janonį ir V. Baltušį vieną 1993 metų vakarą buvo bandyta nušauti. Tada jų gyvybes išgelbėjo tik galingas automobilis „Porsche“. V. Baltušis atsipirko tik išgąsčiu, o S. Janoniui buvo sutrupinta kairė ranka.
Suklastoti dokumentai
Tais 1993-iaisiais S. Janonis ne kartą buvo patekęs į teisėsaugos akiratį, tačiau net ir sustabdę jo automobilį policininkai atiduodavo pagarbą ir lyg kokiam generolui palinkėdavo geros kelionės.
Vis dėlto vieną kartą jis dėlto buvo sulaikytas, o tada paaiškėjo, kad S. Janonis turėjo Vidaus reikalų ministerijos išduotą leidimą Nr. 04, kuris suteikė teisę važiuoti pro policijos postus netikrinant krovinio, automobilio ir dokumentų. S. Janonis taip pat turėjo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) išduotą leidimą, suteikiantį teisę laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą. Tais laikais kalbėta, esą S. Janonis mainais už šias paslaugas teikiąs žinias KAM Žvalgybos skyriui. Jis iš tikro bendravo su kontržvalgybininku Audriumi Krivicku-Pižu, apie kurio nužudymą jau esame rašę. Kaip žinoma, jį sušaudė „tulpiniai“. S. Janonis toje žmogžudystėje nedalyvavo.
Dabar neaišku, iš kur S. Janonis buvo gavęs tuos leidimus. Jis pats tardomas sakė, esą atsitiktinai prie Vidaus reikalų ministerijos susitikęs su KAM karininku, o šis pakvietęs jį bendradarbiauti ir išdavęs tuos leidimus. Tačiau ekspertai nustatė, kad leidimai yra netikri. O vargu ar KAM savo bendradarbiui būtų išdavusi suklastotus leidimus.
Išdavė advokatas?
S. Janonis dingo 1999-ųjų kovo mėnesį, bet į V. Baltušio nemalonę buvo patekęs jau 1997-ųjų pabaigoje. Tuomet kažkas tikrajam „tulpinių“ lyderiui V. Baltušiui šnipštelėjo, esą S. Janonis kartu su klaipėdiečiu Sigitu Gaidjurgiu ir Alvydu Juodriu-Benu besiruošią jį nužudyti.
Tad V. Baltušis iškart nusprendė, kad nepatikimo sėbro, nors ir turinčio autoritetą, reikėtų atsikratyti. Apie tai jis prasitarė R. Čeponiui, o vėliau – ir A. Andrušaičiui.
Kad santykiai tarp V. Baltušio ir S. Janonio atšalę, pastebėjo ir kiti „tulpiniai“. Sklido kalbos, esą S. Janonis ne tik norįs atsikratyti V. Baltušio, bet ir bendradarbiaująs su teisėsaugininkais. Teisme D. Skačkauskas liudijo, kad V. Baltušis su R. Čeponiu jam draudė bendrauti su S. Janoniu, esą iš advokato K. Stungio sužinoję, kad S. Janonis yra nepatikimas.
Panašius parodymus buvo davęs ir Valdas Blinkevičius. Anot jo, K. Stungys A. Vertelkai pasakė, esą S. Janonis derinęs su policijos pareigūnais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, jeigu pateiktų informaciją apie „tulpinių“ nusikaltimus. Esą K. Stungys A. Vertelkai sakęs, kad S. Janonį reikia „kavoti“, „paslėpti“ ar išsiųsti į užsienį.
Smaugė pasikeisdami
Iš V. Baltušio parodymų per papildomą apklausą: „Kai S. Janonis atėjo į „Damitrą“, man į mobilų paskambino A. Andrušaitis ir pasakė, kad S. Janonis atėjo vienas. Aš tuo metu buvau su R. Čeponiu, tad abu nuvažiavome į „Damitrą“. Į patalpas įėjome pro duris iš kiemo pusės. Koridoriuje sutikome D. Skačkauską, kuris stebėjo, kad niekas neateitų. Kai įėjome į kambarį, jame buvo S. Janonis ir A. Andrušaitis. Aš dešinės rankos kumščiu trenkiau S. Janoniui į veidą ir šis nuo smūgio apsvaigo. Po smūgio išsitraukiau iš kišenės brezentinę juostą ir, apvyniojęs ją vieną kartą S. Janoniui aplink kaklą, pradėjau smaugti. Iš pradžių smaugiau vienas, paskui vieną juostos galą paėmė R. Čeponis. Prieš baigiant smaugti, iš R. Čeponio juostos galą paėmė A. Andrušaitis ir padėjo pasmaugti S. Janonį, kuris nuo mano smūgio buvo apsvaigęs ir nesipriešino. Smaugėm apie 10 minučių. Pasmaugus S. Janonio lavoną įvyniojome į kilimą, kuris buvo tame kambaryje, ir nunešėme į vidiniame kieme esantį garažą, kurį nuomojosi S. Janonis“.
Garaže sėbrai prabuvo iki ryto. Kilimas su lavonu buvo įdėtas į automobilio bagažinę. Apie penktą ryto A. Andrušaitis sėdo prie vairo, V. Baltušis – šalia jo. Kitu automobiliu žvalgydami kelią, pirmiau važiavo R. Čeponis ir D. Skačkauskas – kad, jei kartais pastebėtų policininkus, galėtų perspėti iš paskos nužudytą žmogų vežančius bendrus.
Iš pradžių „tulpiniai“ nuvažiavo į „Agato“ klubą ir pasiėmė metalinę statinę. R. Čeponis iš anksto buvo paprašęs Vidmanto Gudėno išpjauti statinės dangtį – atseit ji bus reikalinga šiukšlėms deginti.
Tačiau jos reikėjo paslėpti lavonui. Įsimetę statinę į automobilį, „tulpiniai“ pasuko į Ėriškių vilą. Čia, už namo, jau amžiams nutildytas buvęs draugas buvo išrengtas ir įgrūstas į statinę. Po to V. Baltušis su A. Andrušaičiu nuėjo ant užšalusio Dubulių tvenkinio ir apie 40 metrų nuo kranto iškirto eketę. Į ją vėliau ir įmetė statinę su S. Janonio lavonu, prieš tai dar prigrūdę akmenų ir betono luitų, kad neiškiltų.
Ir neiškilo. Statinę ištraukė pareigūnai, kurie tikrino V. Baltušio, D. Skačkausko, V. Blinkevičiaus duotus parodymus. 2002-ųjų sausio 9-ąją buvo iškirsta eketė ir narai ištraukė S. Janonio kūno likučius.
Kitame „Akistatos“ numeryje skaitykite:
„Tulpinių“ verslas
Stomatologijos kabineto susprogdinimas
Žilvinas Vizgirda
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (7)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (8)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (9)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (10)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (11)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (12)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (13)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (14)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (15)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (16)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (17)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (18)
