Nors „tulpiniams“ priklausančiose įmonėse sukosi milijonai, šie galingieji Panevėžio nusikaltėliai ir toliau dar vertėsi tiek vagystėmis, tiek plėšimais.
Vykstant kovoms tarp grupuočių, „tulpiniai“ neužmiršo ir ruošti sau pamainą. Gaujos vadeivos, kadaise ir patys aktyviai sportavę, puikiai suprato, jog plečiant nusikalstamą veiklą, reikės vis daugiau naujų smogikų – šiems teks ne tik susidoroti su konkurentais, bet ir „neutralizuoti“ aukštyn galvas keliančius bendrus.
Komisaras neteko pareigų
Kai Sigitas Raišelis Panevėžyje įsteigė bokso klubą „Achilas“, teisėsaugininkai tik po gero pusmečio „pastebėjo“, kad klubo prezidentas siejamas su „tulpinių“ elitu. Tuomet ir paaiškėjo, kad tarp bokso treniruotes lankančių paauglių nemažai tokių, kurie įrašyti į nusikalsti linkusių nepilnamečių sąrašus. Tada operatyvinėse pažymose ėmė šmėkščioti Egidijaus Bučio, Aleksandro Lebedevo, Ramūno Narbuto ir kitų vėliau nusikaltimus padariusių vyrukų pavardės. Daugelio jų dabar jau nėra tarp gyvųjų.
O tuo metu „Achilo“ vadai visomis išgalėmis stengėsi, kad jų klubas būtų priimtas į miesto bokso federaciją. Tada jai vadovavęs vienas iš Panevėžio policijos vadovų Valentinas Pečininas atsisakė tai padaryti. V. Pečininas matė, kad šio klubo nariai treniruodavosi labai aktyviai, tačiau jokiose varžybose nedalyvaudavo.
Dirbti treneriu į klubą buvo pakviestas Europos čempionas ir pasaulio vicečempionas Vitalijus Karpačiauskas. Matyt, tikėtasi, kad garsaus boksininko vardas ne tik pritrauks iš gatvės naujus būrius paauglių, būsimųjų „torpedų“, smogikų, bet ir sudarys gerą įvaizdį visuomenėje, padės legalizuotis.
Taip ir įvyko: V. Pečininas, likus keliems mėnesiams iki pensijos, buvo atleistas iš darbo, nes buvo panaikintas jo etatas. O „Achilui“ buvo oficialiai leista naudotis gerai įrengta sporto baze. Tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ viceprezidentas A. Vasiliauskas sakė – girdi, ten sportuojantiems vyrukams ant kaktų neparašyta, kad jie nusikaltėliai.
Rakinamos durys
Ir iš tikro ant kaktų nieko nebuvo parašyta, tačiau patekti į „Achilo“ klubą galėjo ne visi. Ir ne tik užsimaniusieji sportuoti. Treniruočių metu durys buvo užrakinamos, tad norint patekti į salę, net policijos darbuotojams tekdavo griebtis įvairių gudrybių. Klube buvo atliktos kelios kratos, tačiau rastus armatūros strypus jo vadovai įvardijo kaip sporto inventorių.
Kartą policijai durų neatrakino „Achilo“ klube vakarojusi Sauliaus Janonio kompanija. Vis dėlto į vidų patekusiems policininkams jis aiškinosi nieko nenorėjęs nuslėpti – esą paprasčiausiai tuo metu buvęs pirtyje ir negirdėjęs beldimo.
Dabar mes jau žinome, kad šiame klube ne vieną naktį yra praleidę „tulpinių“ vadeivos – po eilinės žmogžudystės ar kito nusikaltimo.
Prekyba naftos produktais
Tuo metu dalis „tulpinių“ jau buvo ėmę vadintis verslininkais, UAB‘ų prezidentais, direktoriais. Štai „Valdetoje“ direktoriais lyg ir dirbo Virginijus Baltušis bei Algimantas Vertelka. Ši bendrovė prekiavo skystuoju, kietuoju ir dujiniu kuru. Naftos produktais prekiavo ir „Damitra“. Ši įmonė taip pat galėjo remontuoti televizijos ir radijo įrangą, todėl per ją „tulpiniai“ oficialiai įsigijo radijo stoteles, kurias naudodavo pokalbiams, kai vykdavo plėšti ar žudyti.
„Valdeta“ buvo patraukusi ir Mokesčių inspekcijos dėmesį. Nustačius, kad bendraudama su Rusija ir Vakarų šalių firmomis, „Valdeta“ nesumokėjo valstybei beveik 10 milijonų litų mokesčių, buvo pradėtas tyrimas. Bet jis visą laiką buvo vilkinamas, kol galop, suėjus senaties terminui, byla buvo nutraukta. Lietuvoje įprasta, kad kur milijonai, ten teisybės nesurasi.
O tų milijonų „tulpinių“ sąskaitose sukosi šimtai. Jiems priklausė kelios Panevėžio kavinės, parduotuvės, degalinės. Jau tada ryškėjo ir jų ryšiai su „Mažeikių nafta“. Panevėžyje visi žinojo, kad A. Vertelka yra šios didžiulės įmonės atstovas.
Nors „tulpinių“ įmonėse sukosi didžiuliai pinigai, šie nusikaltėliai dar prisidurdavo ir kontroliuodami narkotikų prekybą, kontrabandą ar plėšikaudami. Štai tada ir prireikdavo „Achilo“ klube ruoštų „torpedų“.
Vieną 1997 metų pavasarį „tulpinių“ gaujos „smegenų centras“ Virginijus Baltušis kartu su Audriumi Andrušaičiu ėmė ruošti planą pagrobti iš „Semos“ bendrovės vežamą spiritą.
Kaip visuomet, operacija prasidėjo žvalgyba. Broniui Stapulioniui buvo duota komanda pasekti sunkvežimius su spiritu: kelintą valandą jie išvažiuoja iš gamyklos, kokiais maršrutais važiuoja.
Kai po dešimties dienų šie duomenys buvo surinkti, buvo parinkta vieta už Raguvėlės, prie kelio posūkio – ten ir nuspręsta suruošti pasalą. Buvo sutarta, kad pagrobtą spiritą nupirks Kauno „daktarai“ ar kuri kita grupuotė.
Strypu per galvą
1997-ųjų gegužės 14 dieną, tuoj po devintos ryto, „Semą“ stebėjęs B. Stapulionis, pamatęs, kad pro jos vartus išvažiavęs didžiulis KamAZ‘as su priekaba pasuka Anykščių link, tuoj pat paskambino Audriui Andrušaičiui. Pokalbis buvo trumpas: „Važiuoja“. To vieno žodžio užteko, kad pradėtų veikti nusikaltėlių sukurtas ir ne kartą išbandytas mechanizmas.
KamAZ‘o vairuotojas Zenonas Šutinys kelią į Anykščius žinojo kaip savo penkis pirštus, todėl per daug nesidairė. Jis nepastebėjo, kad nuo pat gamyklos paskui jo automobilį seka „Audi 100“.
Pravažiavus Raguvėlės kaimą, KamAZ‘ą pralenkė „Žiguliai“, ant kurių stogo švysčiojo mėlynos spalvos švyturėliai, o du iš jame sėdinčių žmonių buvo su policijos uniformomis. Kai tik Z. Šutinys sustabdė savo didžiulį sunkvežimį, iš „Žigulių“ iššoko uniformuotieji (iš jų vienas buvo lyg kokio „Aro“ pareigūnas su kauke) ir pribėgę prie sunkvežimio įlipo į kabiną iš abiejų pusių. „Policininkai“ nesiceremonijo ir jokių dokumentų neprašė. Vienas jų įrėmė į galvą pistoletą, o kitas tuo metu trinktelėjo vairuotojui kažkokiu metaliniu daiktu. Z. Šutinys nežinojo, kad į jo vežamą spiritą gviešiasi „tulpiniai“. Pistoletą į galvą jam įrėmė Dainius Skačkauskas, o strypu į galvą smogė kaukėtasis „policininkas“ Giedrius Liubartas.
Netrukus sunkvežimio vairuotojas, užmetus jam ant galvos striukę, buvo įsodintas į „Žigulius“, už kurių vairo sėdėjo A. Andrušaitis, ir pasuko į mišką. Važiavo neilgai. Z. Šutinys kelio nematė, tačiau jautė, kad važiuoja žvyrkeliu. Kiek pavažiavus, „Žiguliai“ sustojo, ir Zenonui buvo liepta persėsti į „Opel Asconą“. Prie jos vairo vėl sėdo A. Andrušaitis, o D. Skačkauskas, KamAZ‘o vairuotojas ir G. Liubertas susėdo ant galinės sėdynės. Pavažiavę link Anykščių, netoli jų pasuko į kairėje esantį miškelį. Čia D. Skačkauskas ir R. Narbutas pririšo vairuotoją prie medžio, o patys apie dvi valandas sėdėjo automobilyje.
Tuo metu už KamAZ‘o vairo sėdo Vidmantas Gudinas, o šalia jo – Ramūnas Narbutas. Pirmas Ukmergės link pajudėjęs B. Stapulionis stebėjo, ar kelyje nėra policijos. Kiek atsilikęs važiavo KamAZ‘as.
Netrukus visi pasiekė netoli Veprių esančią buvusią karinę bazę. Ten dviem sunkvežimiais atvažiavo kauniečiai. Į šiuose automobiliuose buvusias plastikines 200 litrų talpos statines per 3 valandas buvo perpilta 15 000 litrų spirito.
Žilvinas Vizgirda
Kitame numeryje:
Priešų paieškos
G. Dūdos ir A. Gaspariūno nužudymas
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (7)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (8)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (9)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (10)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (11)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (12)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (13)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (14)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (15)
