„Tulpiniai“ ne tik bizniavo, reketavo, šaudėsi. Kartais ir jiems reikėjo poilsio. Tam ant Dubulių tvenkinio kranto jie buvo įsitaisę vilą.
Įtarimai sugyventinės vyrui
Tą 1996-ųjų birželio 14-osios vėlų vakarą Diana Š. dar buvo virtuvėje ir matė, kaip į namo kiemą įvažiavo jos pažįstamo Dangirdo Stirbio baltos spalvos BMW. Kad į kiemą įvažiavo automobilis, girdėjo ir jos vyras Egidijus, kuris kitame kambaryje žiūrėjo televizorių. Vos sustojus automobiliui, pasigirdo kažkokie duslūs garsai – lyg kas smūgiuotų metaliniu daiktu. Diana žvilgtelėjo pro langą, tačiau kieme buvo tamsu ir nieko nesimatė. Moteris tik lyg išgirdo, kad kažkas nušoko nuo tvoros ir nubėgo Kęstučio gatve. Tai jai sukėlė įtarimą, kad kieme kažkas galėjo atsitikti, nes nesigirdėjo, kad kaimynas būtų išlipęs iš BMW ir nuėjęs į namus.
Diana jautė, kad reikėtų nueiti iki to automobilio, tik viena nedrįso. „Egidijau, einam pažiūrėti, ar kas neatsitiko Dangirdui“, – pakvietė moteris savo vyrą. Šis nedelsdamas pakilo nuo fotelio ir išėjo į kiemą. Žmona liko stovėti prie durų, o Egidijus nuėjo link BMW. Prieš tai, kad būtų drąsiau, dar pasikvietė kaimyną Irmantą. Jiedu beveik vienu metu pamatė, kad vairuotojo durelės praviros ir pro jas kyšo kojos. Žvilgtelėję automobilio vidun vyrai išvydo, kad D. Stirbio galva nusvirusi į ten, kur yra vieta keleivio kojoms. Nei pašauktas vardu, nei pajudintas D. Stirbys neatsiliepė. Tada Irmantas, padedamas Egidijaus, pabandė ištraukti kaimyną iš automobilio. Sekėsi sunkiai, nes vyrai nenorėjo užgauti, o kai ištraukė, suprato, kad jis jau nebegyvas. Tik tada ir pastebėjo galvoje paliktą kulkos žaizdą...
Greitoji atvyko netrukus, tačiau medikų pagalbos jau nebereikėjo. Vyrai padėjo įkelti kūną į automobilį, o patys dar ilgai aptarinėjo nelaimės priežastis. Išsiskirstė nusprendę, kad, ko gero, D. Stirbį bus nušovęs pavydus jo sugyventinės Editos vyras.
Susiejo su sprogdinimu
Tikroji D. Stirbio nužudymo priežastis paaiškėjo gerokai vėliau – tada, kai teisėsaugininkams parodymus ėmė duoti Virginijus Baltušis. Jis ir papasakojo, kad D. Stirbys irgi buvo vienas iš tų, kuriuos „tulpiniai“ įtarė susprogdinus „Nevėžio“ viešbučio liftą. Mat vieną kartą buvo matę, kad D. Stirbys juos seka, be to, žinota, kad jis bendravo ir su Virginijumi Marščionka.
Susidoroti su D. Stirbiu buvo labai paprasta. Vieną birželio pavakarę V. Baltušis kartu su Audriumi Andrušaičiu palūkuriavo D. Stirbio jo kieme. Kai grįžęs namo Dangis – taip jį vadino pažįstami ir draugai – atidaręs mašinos dureles ruošėsi išlipti, į jį abu beveik vienu kartu ir šovė. Iššovę perlipo tvorą ir nubėgo į garažą. Ten paslėpė ginklus, o iš ryto išvažiavo į Vilnių.
Vilą ardo laikas
Banditai ne vien tik rūpinosi bizniu, reketavo ir šaudėsi. Kartais susirinkdavo ir pasilinksminti. Panevėžio rajono Ėriškių kaime „tulpiniai“ buvo įsigiję poilsio kompleksą – pirtį su mansarda ir rūsiu. Iš pradžių jį buvo privatizavęs Ėriškių žemės ūkio bendrovės laikinasis vadovas Antanas Čepas. Tai jis padarė per kelis statytinius, tačiau vietiniai puikiai žinojo, kas už šių žmonių slypi. Aukcione, kuriam vadovavo Ėriškių žemės ūkio bendrovės pirmininko pavaduotojas Romualdas Sirevičius, pirties pardavimo kaina pakilo iki 20 milijonų investicinių čekių, nes pirtį norėjo privatizuoti ir Ėriškių bendrovė. Po aukciono A. Čepas priekaištavo R. Sirevičiui, esą šis labai užkėlęs pirties kainą, nes tais 1993 metais 20 milijonų, kad ir investicinių čekių, buvo dideli pinigai.
Taigi A. Čepas pirtį pirko ne sau, o paprašytas iš Panevėžio atvažiavusių vyrukų. Tie ėriškiečiai, kurie padėjo A. Čepui nupirkti pirtį, vėliau buvo labai nepatenkinti, nes juos vietiniai vadino banditų statytiniais. Netrukus pirtis iš tikrųjų atsidūrė „tulpinių“ rankose. Šie sodybą užregistravo vieno iš banditų Sigito Raišelio tėvo Stanislovo vardu. Kai jau „tulpiniai“ buvo susodinti ir prasidėjo jų teismai, Stanislovas Raišelis kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą ir nurodė, kad 2002 metais Ėriškių kaime areštuotas namas ir žemės sklypas iš tikrųjų jam nepriklauso, o buvo tik įsigyti jo vardu.
Ta pirtis, vadinta „tulpinių“ vila, dabar kaip rakštis Panevėžio rajono savivaldybei. Kol nesibaigę visi „tulpinių“ teismai, savivaldybė įpareigota ją saugoti, nes ten įvykdyta ne viena žmogžudystė. Vilos apsaugai jau išleista per 100 000 litų, tačiau išsaugoti visko nepavyksta. Kol „tulpiniai“ šeimininkavo Panevėžyje, prie vilos žmonės net prieiti bijodavo, o dabar grobia, ką tik gali pagrobti. Dingo metaliniai vartai, lentos, kiti daiktai. O ir pačią nenaudojamą vilą ardo laikas. Stogas aplūžęs, vėjas išvertęs nemažai medžių, pūva grindys, laiptai.
Rūpinosi poilsiu
„Tulpinių“ siautėjimo laikais toje viloje liejosi alkoholis, skambėjo dainos ir moterų juokas. Vos nusipirktą sodybą „tulpiniai“ pirmiausia aptvėrė aukšta betonine tvora – kad niekas nematytų, kas ten vyksta. Kaimiečiai matė tik medžių viršūnes ir raudoną namo stogą. Tie vartai, kurie dabar pavogti, irgi nebuvo tokie paprasti. Ko gero, vos ne toną sveriantys metaliniai vartai važinėjo ant bėgių. Kai „Aro“ pareigūnai šturmavo pastatą, iš ugniagesių buvo pasiskolinę sunkiasvorį sunkvežimį, kad išverstų vartus.
Aplink savo vilą „tulpiniai“ buvo privatizavę apie pusantro hektaro žemės ir apsitvėrę iš trijų pusių. Ketvirtoji buvo Dubulių tvenkinys. Čia „tulpiniai“ sau ir savo panelėms buvo įrengę smėlio pliažą, o vedusieji galėjo atsivežti ir vaikus. Šiems buvo įruošta žaidimų aikštelė, į vandenį buvo galima nusileisti čiuožykla.
Poilsiavietės vidus buvo įrengtas puikiai. Virtuvėje buvo moderni įranga, kambariuose – šiuolaikiniai baldai, pirmajame aukšte baseinas. Atsirado ir naujų statinių: sargybos namelis, poilsinė, suomiška pirtis. Kai kompleksas ištuštėdavo, po didžiulę jo teritoriją pasklisdavo pikti Kaukazo aviganiai.
Pusiau nelaimingas atsitikimas
1996-ųjų liepos 10-ąją tame komplekse buvo švenčiamas Sigito Raišelio gimtadienis. Vyrai šventė vieni, liete liejosi svaigalai. Šalia „tulpinių“ vadų laisvalaikį leido ir jaunimas – Arvydas Gverzdys, Deimantas Kairiūnas ir kiti.
Taip jau atsitiko, kad gerokai apgirtęs D. Kairiūnas užkabino V. Baltušį. Šis buvo tik truputį išgėręs, bet įsiuto, kad jaunimėlis negerbia vadų, ir trenkė D. Kairiūnui į veidą. D. Kairiūnas aukštielninkas krito ant asfalto. Kai jis bandė stotis V. Baltušis dar porą kartų kirto kumščiu į veidą, paskui sudavė dar ir gulinčiam.
Palikę saviškį ant asfalto, banditai tęsė linksmybes. Ir tik rytą pastebėjo, kad D. Kairiūnas vos gyvas. Jis klūpojo persirengimo kambaryje ir sunkiai šnopavo.
Keista, bet šį kartą V. Baltušis nedavė komandos pribaigti nelaimėlį, o atvirkščiai – kartu su Algimantu Vertelka įsikėlė jį į automobilį ir nuvežė į Vilnių, į Šv. Jokūbo ligoninę. Priimamajame pasakę, esą tokios būklės vyruką radę rytą, patys nuskubėjo ieškoti gydytojų.
Tiek V. Baltušis, tiek A. Vertelka prie D. Kairiūno lovos prabuvo per naktį. Vėliau į ligoninę buvo užsukę ir kiti „tulpiniai“. Gydytojai diagnozavo, kad D. Kairiūnui į smegenis išsiliejęs kraujas, ir bandė gelbėti jo gyvybę. Pradėjusią gangrenuoti koją medikai nupjovė, tačiau po keturių dienų, taip ir neatsigavęs iš komos būsenos, D. Kairiūnas mirė.
V. Baltušis ir A. Vertelka pasiėmė jį iš morgo, rūpinosi laidotuvėmis.
Ko gero, D. Kairiūnas buvo pirmasis, nužudytas Ėriškėse. Tiesa, jis žuvo, galima sakyti, per nelaimingą atsitikimą.
Žilvinas Vizgirda
Kitame numeryje:
Sušaudymas „Svainijoje“
R. Okuličiaus versija
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (7)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (8)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (9)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (10)
