Didžiosios Britanijos ir Airijos policija kovoja su nusikaltėlių gaujomis, kurios verčiasi dėvėtų drabužių vagystėmis iš labdaros organizacijų. Šių nusikaltimų gijos driekiasi į Lietuvą, o rietenos tarp labdaros vagių grupuočių jau pareikalavo ne vienos aukos.
Keletą metų Airijoje su žmona ir dviem vaikais gyvenantis Virginijus Aleksiūnas (38 m.) buvo užpultas, kai prabangiu „Mercedes'u“ vežė septyniolikmetį sūnų Aleksą į mokyklą. Vos pajudėjus iš kiemo, kelią pastojo sidabro spalvos „Ford Mondeo“, iš jo iššoko du vyrai ir ėmė šaudyti į už vairo sėdintį V. Aleksiūną. Sūnus iššoko iš automobilio ir bandė sučiupti vieną iš užpuolikų, bet šie metė savo „Ford'ą“ ir pabėgo. Netoliese jų jau laukė, kaip manoma, iš anksto pasiruošęs sėbras – į jo automobilį persėdę nusikaltėliai nuvažiavo nežinoma kryptimi.
V. Aleksiūnui iš burnos tekėjo kraujas. Padedamas sūnaus, jis dar įstengė grįžti į savo kiemą, bet susmuko prie namo durų ir prarado sąmonę. Išgirdę triukšmą lauke, kaimynai atskubėjo į pagalbą. Vėliau daugelis jų policijai pasakojo manę, jog V. Aleksiūnas pateko į avariją. „Berniukas laikė rankose savo tėvą ir vis kalbino jį, neleisdamas prarasti sąmonės. Abiejų drabužiai buvo kruvini, mes bandėme ant žemės gulintį vyrą apgobti kažkieno atneštu pledu“, – prisiminė Aleksiūnų kaimynė. Nugabento į ligoninę sužeistojo būklė stabilizavosi, bet vis dar išlieka sunki. Medikai nustatė, jog į jį susmigo šešios kulkos.
Netrukus policija sulaikė įtariamąjį – 41 metų Dubline gyvenantį lietuvį, bet po apklausų jis buvo paleistas nepareiškus jam jokių įtarimų. Teisėsauga metė dideles pajėgas išsiaiškinti nusikaltimui ir kreipėsi pagalbos į visuomenę – kviečiami atsiliepti visi mačiusieji susišaudymo aplinkybes, arba žinantieji, kam priklausė likimo valiai paliktas „Ford Mondeo“. Policijos duomenimis, reikalų su policija neturėjęs V. Aleksiūnas jau kurį laiką vertėsi rinkdamas dėvėtus drabužius.
Labiausiai airių teisėsaugininkams neramu dėl to, kad šis nusikaltimas – jau ne pirmasis, susijęs su dėvėtų drabužių verslu. Prieš metus viename Dublino rajone buvo užpultas ir smarkiai sumuštas kitas lietuvis, rinkęs airių paaukotus drabužius, paliktus prie namų durų.
„Manėme, jog organizuotų grupuočių, kurios kaunasi dėl zonų, iš kurių vagia labdarai skirtus drabužius, vėliau krauna į vilkikus ir siunčia į Rytų Europą, kur jie parduodami turguose ir dėvėtų drabužių parduotuvėse, tarpusavio kovos kiek apmalšo. Šios veiklos pikas buvo 2007 metai, kai kone kas mėnesį Anglijos policija tirdavo labdaros vagystės atvejus. Bet, pasirodo, naujos gaujos yra dar agresyvesnės ir įžūlesnės, o daugelis jų iš Anglijos persimetė į Airiją“, – sakė V. Aleksiūno užpuolimą tiriantis policijos pareigūnas Vilas Džonsas.
Apgaulingos skrajutės
Daugeliui vakariečių seni ir atsibodę drabužiai tėra beverčiai skudurai, mielai aukojami įvairioms labdaros organozacijoms. Bet kai kurie emigrantai, atsidūrę Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, netruko susivokti, jog iš vietinių žmonių gerumo ir patiklumo galima nesunkiai ir labai pelningai užsidirbti.
Pasinaudodami žinomų labdaros organizacijų vardu, verteivos iš Lietuvos ėmė nešioti po anglų ir airių namus maišus, skirtus aukojamiems drabužiams sudėti, o kad paskatintų tai daryti aktyviau, net ėmėsi melagingų skrajučių spausdinimo. „Paaukokite skurstantiems trečiojo pasaulio šalių vaikams drabužių, batų, patalynės ir žaislų. Jums jie atrodo beverčiai, o mažam šalančiam vaikui gali išgelbėti gyvybę“, – rašoma tokiose skrajutėse, kurios nuolat grūdamos į pašto dėžutes ar kaišiojamos už durų.
Kai susirūpinusios labdaros organizacijos pranešė, jog tokių akcijų nerengia, o suaukotieji drabužiai jų nepasiekia, reikėjo greitai sugalvoti kitą būdą patikliems vakariečiams mulkinti. Ėmė kurtis fiktyvios įmonės ir organizacijos, esą skirtos padėti skurstantiesiems. Daugelis tokių įmonių buvo registruotos Lietuvoje, bet policijai nepavykdavo nustatyti, kas tokių įmonių steigėjas – ant aukoti skatinančių reklaminių bukletų nurodytais telefonais niekas neatsiliepdavo, o jeigu ir atsiliepdavo, išgirdę, jog jų veikla domisi teisėsauga, mesdavo ragelį ir kuriam laikui savo veiklą pristabdydavo. Šis nusikaltėlių, besipelnančių iš labdaros, tinklas netrukus apraizgė visą Didžiąją Britaniją.
Vadovas tiesiog dingo
Pernai spalio mėnesį britų policija gavo anoniminį pranešimą, jog viename pramoniniame Denverio rajone vyksta įtartini dalykai – iš sandėlių nuolat išvažiuoja kažin ko prikrauti vilkikai, po aptvertą teritoriją zuja daug žmonių, jie tampo kažin kokius maišus.
Policininkai nedelsdami atliko reidą, o jo rezultatai pribloškė net juos pačius. Grupė vyrų krovė į sunkvežimius maišus, prikištus labdaros. Maišai buvo pažymėti Kraujo donorystės centro emblemomis, bet krovėjai neturėjo jokių licencijų, dokumentų. Kieme stovėjo jau keturios „fūros“, pilnos vogtų dėvėtų drabužių. Paaiškėjo, jog grupuotei priklauso dar 160 vilkikų priekabų, kurios irgi prigrūstos „skudurų“. Priekabose nuolat dirbo keletas moterų – jos drabužius rūšiuodavo. Policija taip pat aptiko dėžes su kompanijos „Clothman“ logotipu.
Paaiškėjo, jog bendrovei vadovavo Vitalijus Valaitis (26 m.), bet jis pats buvo išnykęs be pėdsakų. Nuosavi ir samdyti šios bendrovės vilkikai nuo ankstyvo ryto iki išnaktų prikrauti vogtos labdaros skubėdavo į keltą ir netrukus atsidurdavo Lietuvoje.
Buvo sulaikyti 7 lietuviai. Juos apkaltino labdaros grobstymu stambiu mastu, bet kaltinimai jiems buvo panaikinti neįrodžius jų kaltės. Spaudoje ir televizijoje pasirodė pranešimai saugotis „Clothman'o“ vardu prisidengusių apgavikų ir nieko jiems neaukoti.
Prieš mėnesį policijai įkliuvo dar du lietuviai – 24 metų amžiaus vyras ir devyniolikmetė mergina. Jiedu sulaikyti įtarus, jog yra pavogę net 50 000 rūbų prikrautų labdaros maišų. Po vietos gyventojų pranešimo Velso policija aptiko šiuos maišus Kardifo mieste, viename pramoninės paskirties pastate. Kriminalistai tikina užčiuopę galingo tinklo „gyslą“. Manoma, jog pavogti maišai, kurių pakaktų šešiems laivų konteineriams užpildyti, turėjo būti vežami į kažkurią Rytų Europos šalį, o iš drabužių būtų buvę gerai pasipelnyta.
Sugaudo tik smulkmę
Britų ir airių teisėsaugininkai prisipažįsta, jog dažniausiai jiems į rankas pakliūva pavieniai labdaros vagys, o iki vogimo organizatorių prisikasti pavyksta retai.
Apsimetęs, jog atstovauja labdaros organizacijai „Second Life“, kuri neva renkanti dėvėtus drabužius nuskurdusiems Lietuvos vaikams, Velse buvo sulaikytas toks Dalius Vaičekauskas. Apie jį policijai pranešė vietinė gyventoja, pamačiusi, kaip labdarai skirtus maišus jis krauna į nuosavą autobusiuką. D. Vaičekauskas atsipirko 85 svarų sterlingų bauda ir metus turėjo dirbti viešuosius darbus.
Pernai už labdaros vagystes nuteisti Tadas Golubas ir Raimondas Barakauskas, Anglijoje pragyvenę jau 9 metus. Teismas abiems skyrė po 900 svarų sterlingų baudos, nors jųdviejų padaryta žala siekė 1650 svarų sterlingų.
Dar du atėjūnai iš Lietuvos – Dmitrijus Ščigolas (26 m.) ir Rolandas Stasinskas (24 m.) – važinėdavo po Braunhilso apylinkes ir vodgavo maišus su labdara, kurią vietos gyventojai aukojo Inkstų tyrimo fondui. Maišai būdavo padėti prie namų. D. Ščigolas teisme aiškino, girdi, nežinojęs, jog vagia, o rinkti maišus jį įkalbėjęs bendrininkas – tas sakęs, kad tokia veikla esanti teisėta. D. Ščigolas į Angliją buvo atvykęs vos prieš du mėnesius iki nusikaltimo. Jis aiškino prieš kelias dienas mėtęs prie namų tuščius maišus ir lapelius, kuriais prašyta labdaros. Vėliau labdaros maišus tik susirinkęs, nors maišai buvo kitokie, negu buvo palikęs – ant pavogtų maišų buvo minėtos britų organizacijos ženklai. Teismas D. Ščigolui skyrė 150 valandų viešųjų darbų ir 200 svarų sterlingų baudą. Na o R. Stasinskas spėjo pasprukti ir teisme nepasirodė, tad išduotas jo arešto orderis.
Išnaudojami drabužių surinkėjai
Didžiojoje Britanijoje dar ir šiandien netrūksta skelbimų, jog ieškomi žmonės rinkti dėvėtus drabužius. Štai viename portale skelbiama, jog ieškoma žmonių rinkti drabužiams Škotijoje. „Reikalingi vairuotojai ir reklaminių bukletų išnešiotojai. Darbo pobūdis – išnešioti po pašto dežutes labdaros maišelius. Atlyginimas – 100–300 svarų per savaitę – priklausomai nuo surinktų drabužių kiekio“, – skelbiama darbo pasiūlyme. Tiesa, paskambinus nurodytu numeriu atsiliepusi moteris paaiškino, jog šiuo metu darbuotojų nereikia, bet vasaros pradžioje bus renkama nauja grupė. Paklausta, ar darbas yra legalus ir nesusijęs su labdaros vogimu, pašnekovė tapo nekalbi ir padėjo telefono ragelį.
„Šitaip ieškoma patiklių nesusigaudančių žmonių, kurie kažkam uždirba didžiulius pinigus, o patys dažnai nesulaukia jokio atlyginimo“, – sako pats drabužių surinkėju Londone keletą mėnesių padirbęs kaunietis Aivaras G. Pasak jo, eiti rinkti drabužius tenka naktį, nes dažnai tos teritorijos priklauso kitų gaujų įtakos zonoms. „Ne vienas toks surinkėjas buvo užpultas ir sumuštas kitos gaujos narių. Dažnai surinkėjai nukenčia ir nuo pačių britų, kurie po perspėjimų žiniasklaidoje įtariai žiūri į surinkėjus, prašo pažymėjimų. Tad tenka bėgti ir nuo šunų ar nuo įpykusių anglų, ir nuo kitoms grupuotėms priklausančių surinkėjų. O tie „darbdaviai“ puikiai žino, kur siunčia surinkėjus ir kas jiems gresia, bet jiems tai mažai rūpi. Aš pats, išdirbęs 4 mėnesius, negavau atlyginimo, nors surinkau iš tiesų nemažai drabužių“, – sakė Aivaras.
Milijoninis pelnas
„Labdaros grobstymo mastai yra įspūdingi. Dėvėti drabužiai vagiami ir nuo aukotojų durų, ir iš labdaros kompanijų dėžių. Esame radę vieną lietuvį, užstrigusį labdarai skirtame konteineryje. Įlindęs vogti vaikinas užstrigo, o kartu atvykę sėbrai paliko jį likimo valiai“, – sako širdies ligų kamuojamiems ligoniams labdarą renkančios organizacijos atstovai.
Britų spauda skelbia, jog prie keltų kone kasdien galima pamatyti pilnus vogtos labdaros sunkvežimius su lietuviškais numeriais. Kiekvieną mėnesį iš Didžiosios Britanijos į Europos žemyną atplukdoma 30 „fūrų“ su dėvėtais drabužiais. Kaip skelbiama, D. Britanijos labdaros organizacijoms lietuvių gaujos kasmet padaro maždaug 10 milijonų svarų sterlingų nuostolių.
Savo ruožtu policija skaičiuoja, jog dėvėtų ir naujų labdarai skirtų drabužių rinka sudaro maždaug 50 milijonų svarų sterlingų per metus. Tona labdarai skirtų drabužių, batų ir naudotų aksesuarų kainuoja maždaug 600 svarų. Vienas vilkikas, prigrūstas dėvėtų drabužių, pasiekęs Lietuvą ar kitą Rytų Europos šalį, gali duoti 35 000 svarų sterlingų pelno. Vien Airiją apraizgęs labdaros vagystėmis besiverčiantis organizuotas susivienijimas valdo maždaug 30 sunkvežimių ir mikroautobusų. Skaičiuojama, kad kasmet pavagiama maždaug 20 procentų labdarai skirtų drabužių. Štai pernai Airijos teisėsauga gavo net 3321 pranešimą apie labdaros vagystes. Buvo sulaikyti 208 asmenys, iš jų didžioji dalis – lietuviai. Vis dėlto bausmių susilaukė vos 31, o ir tos pačios labai jau menkos.
G. POTELIŪNAITĖ
