Kai į džimailą įkrito prenumeratos laiškas, siūlantis nedelsti ir veltui nueiti didžiausią Europoje antikvariato mugę, nedelsiau. Pirma – įdomu, antra – sutaupau 15 svarų už bilietus. Tereikėjo atsispausdinti kvietimą ir susirasti tinkamą autobusą. Būtent autobusą, nes mugės organizatoriai nemokamus kvietimus siuntinėjo ne šiaip - akciją inicijavo Londono metro streikas.
O šitas miestas yra toks – jei neveikia metro, antikvariato mugė, net ir pati didžiausia, žlunga. Buvusi imperija londoniečius pripratino prie ranka pasiekiamų gražių daiktų. XIX amžiaus akvarelės pirkimas jiems nėra įvykis – tiesiog dar vienas akį džiuginantis elementas ant svetainės sienos. Ir jie juos perka važiuodami metro. Kažkada buvau "Įperkamo meno" mugėje, kurioje visų kūrinių kaina (o buvo ir garsių vardų) neviršijo 3000 svarų. Bet maksimumą retas eksponatas pasiekė – vidutinė kaina ten buvo 100 - 300 svarų. Ir lankytojai meną pirko kaip maistą. Prie įpakavimo stalų – ilgiausia eilė. Jie taip ir leisdavosi į metro – vienoje rankoje "Tesco" maišelis su dešra ir pomidorais, kitoje – krepšys su trimis grafikos darbais ir viena fotografija. Arba atvirkščiai.
Kai kasoje atsargiai parodžiau neimpozantišką nespalvotą atsispausdintą kvietimą, man džiugiai įteikė nemokamą bilietą ir nenormaliai didelį mugės katalogą. Įžengiau į salę ir akimirksniu šoviau link sienos. Aš nesu agorafobas, bet milžiniška tuščia erdvė šiek tiek sutrikdė. Vėliau, įtempęs akis, suskaičiavau dar kelias dešimtis žmonių – ir pardavėjų, ir lankytojų, tobulai užsimaskavusių tauriai margaspalviame senų ir apysenių prekių blizgesyje. Streikas tikrai pakenkė.
Kaip visuomet, panaudojau įcentrinio perimetro taktiką, labiausiai tinkamą didelėse mugėse. Einu viena kryptimi ir žiūriu tik dešinės pusės stendus, nekreipdamas dėmesio, kas vyksta kitoje praėjimo pusėje – šiems stendams ateis laikas, kai koridoriaus pabaigoje teks apsisukti arba kai apeisiu visą ekspozicijos perimetrą.
Stabtelėjau beveik iš karto. Prekiautojai iš nežinomos šalies savo stende pastatė man puikiai žinomą baldą – prie jo, kai 1989 metais dirbau Universtiteto bibliotekos Grafikos kabinete, prasėdėdavau po kelias valandas kasdien. Tai tamsiai faneruoto šešių stalčių, stalas, su masyviu stalviršiu, kurį virš žemės laiko horizontaliai paverstos "H" formos plieninės kojos. Prekiautojai stalą pavadino prancūzišku "Wenge" spalvos plieno ir medžio stalu, pagamintu 1970 metais. Kaina – 3200 svarų. Nebuvau panašus į pirkėją, bet, kadangi prie stalo stovėjau gana ilgai, o horizonte kitų žiūrovų nebuvo, stendo šeimininkė nusprendė mane užkalbinti:
- Patinka?, - kryptelėjo galva stalo kryptimi.
- Jo, - atsakiau. – Žinau vietą, kur dar daug tokių stalų yra. Ir gamybos metai maždaug tokie patys. Bet ne prancūziški.
- Tikrai? – nutęsė prekeivė. – Ir kur ta vieta? Lenkijoje?
- Lietuvoje, - nepatenkintas atsakiau.
- O, tikrai? Aš turėjau kelis funkcionalistinius lenkiškus baldus. Bet juos blogai pirko. O kas tų baldų dizaineris?
- Stapulionis, - ryžtingai pranešiau. Tą sekundę prisiminiau tik jį, Algimantą Stapulionį, projektavusį baldus 1970-aisiais. Ir padariau situacinę klaidą.
- Tikrai? – trečią kartą sumurkavo pardavėja. - Pasakykit paraidžiui?
Jos rankose stebuklingai atsirado popieriaus skiautė ir rašiklis. "Ji tikrai neturi ką veikti. Prakeiktas streikas", pagalvojau ir susikaupiau. Pavardžių ir vardų raidinimas angliškai man vis dar yra sudėtingas iššūkis. Bet kam vaidinti – man ir lietuviškai sunku išraidinti savo pavardę. Todėl pradėjau atsargiai ir nesėkmingai:
- Si. Oi ne, es. Ti. Ai. Ne, ei. Pi. Ju. El. I. Ne, ei. Eee, Ai.Ou. En. Ei. Ne, ai. Si. Es.
Būsimoji XX amžiaus vidurio lietuviškų baldų medžiotoja parodė popierių su užrašyta pavarde. Jame perskaičiau ilgą ir sudėtingą lyg ir graikišką, o gal ateivio pavardę.
- Tiksliai taip, - patvirtinau ir nuėjau mugės perimetru toliau – trumpam, nes man kažką džiugiai šūktelėjo vyriškis su trimis lazdelėmis rankose. Kažką apie tai, kad dabar jam sunku nugriūti. Išgirdęs mano "Sorry" su žmonių kalba artikuliuota "R", lazdelių pardavėjas šiek tiek nuliūdo, pardavėjiško koketavimo nebepakartojo, bet ir nepabėgo. Apžiūrėjęs jo neįtikėtiną kolekciją – ten buvo grojamoji lazda, kurios viduje saugomas smičius (sako, panašiu daiktu mokėjo smuikuoti Jaša Heifecas) – paklausiau, ar turi lazdą su konteineriuku kokainui. Jas mėgo Londono bohemos jaunimas tais senais laikais, kai "Koka kolą" gamino pagal originalų receptą. Kokainininės lazdelės pardavėjas neturėjo ir ta proga paaiškino, kad XIX amžiaus pabaigoje auksinis jaunimas vaikščiojo apsiginklavęs:
- Štai tokiais daiktais! - džiugiai suriko lazdelininkas ir staigiu judesiu ištraukė iš elegantiškos lazdelės (su liūdno takso galva vietoj rankenos) grėsmingą, ir, kaip nedelsiant paaiškėjo, labai aštrų ilgą durklą arba trumpą špagą. Ašmenys visu ilgiu pravažiavo per prekeivio nykštį. Pirmoji sureagavo baldų pardavėja, atbėgusi su popierinių rankšluosčių ritiniu. Kol tyliai traukiausi, įvertinau stendo nuostolius – dangą, švarką ir kelnes reikės valyti, kelis eksponatus plauti, švarką – išmesti, kaklaraištis bus puikus traumos suvenyras – ant jo užtiško tik pora kraujo lašų.
Kruvinas nuotykis privertė stabtelėti prie ginklų stendo. Prieš akis gulėjo maždaug 1830 metais Anglijoje pagamintas kapsulinis, su pentinio įžiebimo spyna kišeninis pistoletas. Visiškai mažas – 15 cm ilgio. Su tokiu pistoletu viename žurnale pozavo rusų rašytojas Borisas Akuninas. Tuomet jis skundėsi, kad britų leidėjai, besidžiaugdami gerais pardavimais, atsisakė leisti jo romanus dažniau nei po vieną per metas – kad neperkaitintų besiformuojančios Anglijos akuninofilų rinkos. Jam Britanijoje sekasi gerai – šalia imperinio (todėl visiškai neargumentuoto) saliečių kultūrinio palankumo Rusijai, kas suteikia rinkodarinį pranašumą, jis pasiūlė kokybiškas detektyvines istorijas – o britai jas ypač mėgsta. B. Akuninas sąžiningai tapo vienu turtingiausių rašytojų Rusijoje, todėl aš visiškai nepavydžiu, kad jis už 400 svarų nusipirko mikroskopinį senovinį pistoletą.
Netikėtai išgirdau kalbant rusiškai. Atsisukau, tikėdamasis pamatyti anekdotiškus naujuosius – bet ne, kažkur gylyn į mugę ryžtingai traukė demonstratyviai inteligentiška pora – abu su smulkiai languotais švarkais, džinsais, barzdomis ir akiniais:
- ... ir jis mosikuoja špaga, aplink laksto moterys, kraujas varo..., - pagavau jų pokalbio nuotrupą. Kadangi žinojau, net pats sukūriau pasakojimo kontekstą, nusekiau paskui, be skrupulų klausydamasis svetimo pokalbio. Aname salės gale, pasirodo, jau iškviesta "Greitoji". Baldų pardavėjai nepavyko rankšluosčiais sutvarstyti lazdelių pardavėjo nykščio. Štai ką reiškia senas plienas. Eina iki kaulo.
Žvilgsnis užkliuvo už stendo su žemėlapiais ir aš paleidau rusus eiti savais keliais. Šiaip Londone prekyba antikvariniais žemėlapiais klesti. Na, bent jau pasiūla yra labai didelė – nuo turistinių prekystalių Portobello Roado turguje ir po Southbank tiltu savaitgaliais iki keliolikos specializuotų parduotuvių. Prekės suklasifikuotos pagal šalis. Kai bičiulis paprašė nupirkti dovaną kitam bičiuliui – XIX amžiaus Baltijos jūros žemėlapį, apvaikščiojau kelias. Vienoje iš jų lenkė pardavėja papasakojo, kad Rytų Europos žemėlapių paklausa pastaraisiais metais ypač išaugo – emigrantai juos veža namo ir kaip suvenyrus, ir kaip šiokias tokias vertybes. Gaila, kad nepasakė skaičių – ką reiškia "labai išaugo"? Vietoj dviejų žemėlapių nuperka tris?
Bet šioje mugėje žemėlapių neturėtų būti: čia – tik daiktai ir paveikslai. Žemėlapiai su knygomis turi savo muges. Apsižvalgęs supratau, kad čia žemėlapiai stende tik priedas. Olando dilerio specializacija – antikvarinė grafika. Spalvotos paukščių, augalų, peizažų litografijos. "Nieko sau verslas – vežti opiumą į Afganistaną", pagalvojau, vartydamas žemėlapius. Olandas sėdėjo prie kompiuterio ir geranoriškai į mane žvilgčiojo. Sėdėjo "Twitteryje". "Į stendą atėjo vyras su akiniais", perskaičiau monitoriuje.
- Labas, - paskiau olandui. "Į stendą atėjo lenkas su akiniais", perskaičiau pataisytą sakinį.
- Aš iš Lietuvos ir ieškau... "Lenkas yra iš Lietuvos", ataidėjo monitorius. Olandas dirstelėjo ir nusišypsojo. Pirštai nesustodami maigė klaviatūrą.
- Gal turit daugiau šito regiono žemėlapių, - parodžiau XVII amžiaus Sarmatijos lakštą, kur Lietuvos teužkabintas mažas gabaliukas šiaurėje. Už 150 svarų. "Lenkas ieško lenkiškų žemėlapių", perskaičiau svetimame mikrobloge ir krūptelėjau, kai olandas griausmingu balsu atsakė:
- Ne, yra tik šitas.
Ir nedelsiant sudubliavo kompiuteriu: "Pasakiau lenkui, kad daugiau žemėlapių neturiu".
Negalėjau apsisukti ir išeiti. Pamindžiukavęs paklausiau:
- Ar daug žmonių skaito jūsų blogą?
"Lenkas paklausė, ar daug žmonių skaito mano blogą. Jo neskaito niekas". Sužinojęs nebylų atsakymą, ramiai patraukiau link išėjimo. Mergina už stalo su katalogais pasiūlė imti viską ir veltui. Šiek tiek paėmiau. Atsargiai apsisukau – salės gilumoje prie olando kompiuterio smalsiai palinko abu rusai. Baldų pardavėja ant kilimo pylė "Fairy". Patrynė valiklį popieriniu rankšluosčiu – jis šiek tiek paraudonavo. Metro streikas baigsis po paros – kartu su muge.
