Šviežiuose pankolių lapuose susikaupia iki 1,5–1,7 proc. eterinio aliejaus, iki 160 mg vitamino C, tad nenuostabu, kad gamindamos maistą šeimininkės jį aromatizuoja ir vitaminizuoja šviežiais pankolio lapais. Iš pankolių vaisių pagamintas eterinis aliejus naudojamas maisto, konditerijos ir farmacijos pramonėje.
Vietoje krapų
Vasarą pankolių lapus galima naudoti vietoj krapų, o rudenį sustorėjusių stiebagumbių dėti į salotas ar sriubas. Stiebagumbius ir lapus galima džiovinti, šaldyti ir žiemą jais gardinti patiekalus. Sėklų verta įberti į sūdomas ar konservuojamas daržoves, kiaulienos ir žuvies patiekalus, duoną.
Pankoliai kilę iš Viduržemio jūros pakrančių ir Mažosios Azijos. Juos, kaip prieskoninius ir vaistinius augalus, augino senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai. Dabar jie auga Kaukaze, Kryme, kituose kalnynuose – sausuose, akmeninguose šlaituose, prie kelių ir gyvenviečių. Lietuvoje pankoliai auginami nuo 1969 m.
Tai daugiamečiai (pas mus – vienmečiai ar dvimečiai), 60–150 cm aukščio žoliniai augalai. Jų lapai ir lapkočiai ilgi, prie šaknies mėsingi, stori. Stiebas plikas, viršuje šakotas. Lapai stambesni negu krapų, plunksniški.
Žiedynas tarsi skėtis, pagrindinio stiebo ir pirmosios eilės šakų skėčiai stambūs, juose 20–30 vienodo ilgio stipinų. Pankolio žiedai maži, geltoni, vaisiai plokšti, panašūs į krapų ir kmynų. Jie 3,5–6 mm ilgio, 1,5–2 mm pločio, 1 mm storio, pilkai rusvi, suskaldyti į dvi dalis.
Vieni pankoliai šiek tiek kartoki, kiti saldesni, aštresnio anyžių kvapo. Yra išvesta įvairių pankolių veislių. Juos patartina sėti po mėšlu tręštų daržovių ir bulvių, netinka po salierinių šeimos augalų. Pankoliai mėgsta derlingas, gerai įdirbtas, vandeniui laidžias, su giliau esančiu gruntiniu vandeniu priesmėlio ar lengvo priemolio dirvas.
Pankoliai sėjami gegužės pradžioje, ievoms pražydus. Sėjama 45 cm tarpueiliais, 1,5–2 cm gylyje. Į 10 kv. metrų pasėjama 8–10 g sėklų. Sausa, puri dirva po sėjos suvoluojama. Pankolių sėklos pradeda dygti, kai dirva sušyla iki 6–8 laipsnių. Sudygsta per 10–15 d. Juos galima auginti ir daigais.
Auginant pankolius kelis kartus purenama dirva, tarpueiliai, kol pankoliai juos užskleidžia. Kad žiemą augalai neiššaltų, kai temperatūra nukrinta iki 3–4 laipsnių šalčio, pasėlio plotą reikia pridengti kraikinėmis durpėmis ar eglių šakomis. Dirvoje žiemoti paliktų pankolių šaknis gali nugraužti graužikai.
Antraisiais metais pankoliai suželia kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Anksti pavasarį, prieš purenant tarpueilius, augalai patręšiami tokiu pat mineralinių trąšų kiekiu, kaip ir pirmaisiais metais. Žydėti pradeda liepos mėn. Jei vasara šilta, kelis augalus galima palikti sėklai.
Pankolių žolė pjaunama prieš šalnas, paliekamos 10 cm ražienos. Sėklos subręsta tik pagrindinių stiebų ir pirmosios eilės šakų skėčiuose, jos lengvai nubyra. Tad skėčiai pjaunami pasirinktinai anksti ryte ar pavakary ir baigiami brandinti bei džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovintos pankolių sėklos turėtų būti žalios.
Sustorėjus pankolių lapkočiams, pjaunamas visas augalas. Lapai suvartojami prieskoniams gaminti, o iš mėsingosios dalies ruošiami patiekalai kaip iš salierų lapkočių ar šakniavaisių.
Šviežius lapus galima šaldyti. Žalius lapus (uždengtus) trumpai galima laikyti šaldytuve. Sėklos prieš vartojimą susmulkinamos. Į medžiaginius maišelius supiltas sėklas sausoje vietoje galima laikyti iki 3 metų.
Kitose šalyse pankoliai rudenį iškasami, sustatomi su žemėmis dėžėse ir laikomi vėsiame rūsyje, o anksti pavasarį vėl pasodinami. Mūsų sąlygomis toks būdas gero vaisių derliaus negarantuoja. Todėl pankolių sėklos įsivežama iš šiltesnių kraštų. Prieskoniams pankolius verčiau auginti kaip vienmečius augalus.