Vilkaviškiečių Jono ir Anelės Jucaičių namuose augantis kranklys Fedia gali nustebinti ne vieną savo gabumais. Paukštis svečiams ne tik pasisako savo vardą, bet kartais juos gali sugluminti netikėtais klausimais ar net keiksmažodžiais.
„Fedia, Fedia, Fedia", - prikimusiu balsu prisistatė didelis juodas paukštis, tupintis po laiptais prie namo jam įrengtame vieliniame voljere. Bet tai ne rekordas. Pasak šeimininkų, Fedia savo vardą kartais kartoja net dvidešimt kartų.
Bandau smarkuolį pakalbinti, bet jis tik atsuka juodų tviskių plunksnų keterą ir įninka doroti jam skirtus pusryčius - žalios mėsos gabaliukus. Kai paukščio šeimininkai vilkaviškiečiai Anelė ir Jonas Jucaičiai susižvalgo, nujaučiu, ką jie pamano: „Kai išvažiuosi, Fedia ims ir užkranksės kokį jam įstrigusį sakinį".
Stebina humoru
Prie Fedios kalbant išties pravartu žodžius parinkti, nes iš konteksto jis lyg tyčia išplėšia tam tikrus žodžius. Kranklys Fedia šeimai prisistatė taip pat rusišku keiksmažodžiu. Prieš kokius metus patamsyje į kiemą išėjusi šeimininkų duktė tokį nepadorų penkių raidžių žodį ir išgirdo. „Kas čia dabar?" - persigando moteris, nesuprasdama, kodėl šunys neloja, o kažkoks svetimas vyras ją savo namuose negražiai plūsta. Atsipeikėjusi suprato, kad balsas sklinda iš po laiptais įrengto voljero, kuriame karaliauja Fedia. Paukščiui, matyt, bus nepatikę, kad moteris jo miegą sutrukdė. Šeimininkai vėliau svarstė, iš kur paukštis tokių nepadorių žodžių prisirankiojo, juk namiškiai jais nesisvaido. Nieko kito neliko manyti - Fedia greičiausiai jų bus nusiklausęs iš kaimynų kiemo.
„Nebūtų rusas", - juokauja apie Fedios gabumus nugirdę žmonės. „Sveiks! Į sveikatą!" - kartais surinka kranklys. Šeimininkai sako, kad šį sakinį paukštis greičiausiai nugirdo iš pavėsinėje netoli jo narvo viešėjusių sūnaus draugų. O kartą paukštis nustebino ir šeimininkus lankantį kunigą. „Kas čia?" - užkalbino svečią. Pamanęs, kad, bijodamas įsileisti svetimus, jį kalbina šeimininkas, vyras mandagiai prisistatė: “Laba diena. Čia aš, kunigas". Fedia taip pat mėgsta kartoti: „Čia aš". Greičiausiai todėl, kad gyvena prie pat durų ir dažnai girdi šį atsakymą. Bet, kaip sako šeimininkai, žmogaus balsu kalbantis kranklys yra nenuspėjamas. Ką gali žinoti, koks žodis ar vardas jam įstrigs.
Pranoko brolį
Kranklys Jucaičių namuose atsirado prieš ketverius metus. Ne vienas, o su dar trimis savo broliais ir seserimis. Kranklių šeimyną į savo namus parsivežė tuomet Greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbęs šeimininkų sūnus Juozas. Tris prakutusius krankliukus Juozas išdalijo draugams, o sau pasiliko tik vieną. Pastarajam greitai prigijo Fedios vardas. Fedios brolis Boria auga draugų namuose gretimoje gatvėje. Skirtingai nei brolis, Boria nekalba ir nesikeikia, užtat pamėgdžioja automobilio signalizaciją. „Kas dar žino, gal pradės kalbėti, gal dar ne laikas. Pagal kranklių amžių mūsiškiai dar mažamečiai. Juk krankliai išgyvena šimtą metų", - juokiasi Fedios šeimininkai. Fedia šeimininkų akimis kartais elgiasi tikrai vaikiškai. Mėgdžioja paukščius, kieme amsinčius šunis, vištas, o kartais ir užgieda gaidžio balsu.
Kartą šeimininkus net šokas ištiko. „Vieną dieną girdime, kad antys kieme krykia. Bet juk ančių nebėra, jos seniai šaldiklyje. Kieno čia antys priklydo", - nustėro šeimininkai. Išėjus į kiemą tapo aišku, kad čia visai ne antys, o išdykaujantis Fedia, sumanęs vienas pats atstoti visą pulką kryklių.
Fedios elgesio nenuspėsi. Prieš dvi dienas šeimininkei Anelei atnešus maisto, jis išsprūdo ir dingo kieme. „Net apsiverkiau - kaip vaikams pasakysiu, kad Fedią pražiūrėjau", - pasakojo moteris. Bet vyrui prisipažino, kad Fedia pabėgo. Maždaug po dviejų valandų, tvarkydamasis sode, šeimininkas išgirdo po vynuogės krūmu kvarksint vištas. „Kas čia dabar, kaip tos vištos kitame sodo pakrašty atsirado?" - nusistebėjo vyras. O pasirodo, po krūmu būta ne vištų, o klastūno Fedios. Taip jis niekur ir nebuvo dingęs.
Jucaičiai mano, kad Fedia toli nuo namų niekada nepabėgs, nes yra prisirišęs, maitinamas iš rankos. Jie nedrįsta nė įsivaizduoti, kad kranklys gali gyventi laisvėje. Kartą paukštis jau buvo pasprukęs ir į kaimynų medžio viršūnę nutūpęs.
„Iš Fedios gali bet kuri šeimininkė tvarkos ir šeimininkavimo pasimokyti", - juokauja šeimininkų sūnus Juozas. Po sunkios ligos besigydantis vyras kartais nepatingi paėjėti iki tvenkinio ir pagaudyti šeimos augintiniui žuvų. Kaip jas pasiruošti savo pietų stalui, kranklio mokyti nereikėjo. Žuvį paukštis snapu išsižvejoja iš kibiro, nusuka jai sprandą, o paskui tvarkingai išdarinėja iki filė. Filė jis pasilieka desertui, kai visa kita jau bus sudorota, o atliekų, pelekų, odelės su žvynais savo garde jis nekaupia. Kaip ir kitus nepatinkančius daiktus, paukštis atliekas išstumia snapu pro vielinės tvoros tarpus. Pasak šeimininkų, Fedia yra tikras švaruolis. Net ir savo plunksnas, kurias nusidrasko atėjus šėrimosi laikui, jis surenka ir išmėto anapus voljero.
Gyvūnų karalystė
Fedia Jucaičių namuose - trečias kranklys. Prieš tai buvę du gyveno trumpiau ir taip pat buvo Fedios. Iš kur tas vardas, meile gyvūnams užsikrėtęs Juozas pats nežino. „Gal kad jie, būdami mažyčiai, atrodydavo kvailiukai", - prisipažįsta vyras. Palyginti su pasipūtėliu Fedia, anie neišsiskyrė jokiais gabumais. Nebent tuo, kad buvo nepasotinami. Mažus krankliukus maitindavo ne tik šviežia mėsa, bet ir šviežiais kiaušiniais, kurie kaipmat ištirpdavo nepasotinamose kranklių gerklėse. Fedia taip pat augo kaip tikras lepūnėlis. Ir dabar jam parduotuvėje šeimininkai ieško mėsos, o dorodami vištas kaimynai žino, kieno gerklėje žmogaus stalui netinkanti skerdiena ištirps lyg saldainis.
Jucaičių namuose yra užaugę ne tik krankliai. Lapinas, kurio iškamša puošia Jucaičių koridorių, taip pat augo šiuose namuose. Ir du apuokai, ir šeškas, ir šerniukas, ir voverytė. Dėl šerniuko kovojo visa šeima. Medikė šeimininkų duktė, gelbėdama šerno gyvybę, net pati jį išoperavo. Tik ant kelio sužalota kojele rasta ir visų numylėtine tapusi voverytė neišgyveno dėl gana banalių aplinkybių. Šeimininkai per vėlai sužinojo, kad voverėms lietus yra pragaištingas.
Dalia BYČIENĖ
