Su žemės ūkiu nieko bendro neturėję miestiečiai Rita ir Eduardas Kubiliai nesigaili prieš daugiau nei dešimtmetį ryžęsi avantiūrai ir užveisę triušių ūkį. Gyventojų pajamas apkarpęs ekonominis sunkmetis sodiečiais tapusiems panevėžiečiams išėjo netgi į naudą.
Vilioja ne tik mėsa
Į Ėriškių gale įkurtą Kubilių triušidę kelius atranda ne tik gurmanai, bet ir stiliaus žinovai. Iš triušių kailiukų vyro ir žmonos rankomis siūtais kailiniais, kepurėmis, šalikais, pirštinėmis ar net rankinėmis puošiasi ne tik išrankūs lietuviai.
Vienetiniai Kubilių gaminiai keliauja į Angliją, nuo šalčio gina Norvegijos gyventojus. O vienoje iš parodų kailinę triušio kepurę įsigijo Saksonijos žemės ūkio ministras.
Artėjant žiemai Kubiliai vis daugiau laiko praleidžia greta triušidės įrengtoje šeimos siuvyklėlėje. Sinoptikų pranašaujama atšiauri žiema siuvėjais tapusius triušininkus užvertė darbu.
„Užsakymų iš visur sulaukiame, žmonės vieni per kitus apie mus susižino. Jei dar perkamoji galia padidėtų, būtų visai neblogai“, – džiaugėsi R.Kubilienė.
Ilgaamžiai gaminiai
Patys modeliuojantys ir siuvantys sutuoktiniai darbuojasi tik dviese. Kad darbas sparčiau eitųsi, siuvyklėlėje – bemaž devynios siuvamosios mašinos. Kiekviena vis kitokiai siūlei.
Rita skaičiuoja per spalį privalanti pasiūti keturias kepures ir keturias poras pirštinių. Eduardui šį mėnesį teks suktis dar greičiau, jo užsakymų kraityje – dvi kepurės, medžiotojų pirštinės su vienu numaunamu pirštu ir kailiniai.
Kubiliai neslepia: jų gaminiai dažnam pasirodo brangoki, ypač – sunkmečiu. Triušio kailio kepuraitė gali kainuoti ir 100, ir 200 litų. Lengvučiai, bet labai šilti kailinukai – maždaug nuo 1500 litų.
„Tik nežinantiesiems, kiek reikia darbo įdėti, atrodo, kad brangu. Vien triušį turim bent 8–9 mėnesius auginti, kad kailis būtų tinkamas siūti. Kailių išdirbimas irgi kainuoja. Vežame išdirbti fabrikui, ten pusė kailiukų sugadina“, – „Sekundei“ pasakojo E.Kubilius.
Kartą sumokėjęs šimtinę kitą, pasak šeimininko, triušenos gaminiais užsakovas mėgausis ne vienerius metus. Paties E.Kubiliaus darbinė kepurė tarsi nauja, netgi kraštuose neapsitrynusi – nė žymės, kad galvos apdangalas jau ketverius metus nešiojamas, sniego ir lietaus praustas.
Verslininko teigimu, triušenos gaminiai ypač vertinami dėl savo lengvumo ir ypač tankaus kailio – viename kubiniame centimetre priskaičiuojama 22 tūkst. plaukelių.
Skoniui jautresni už žmogų
Kubilių fermos narvuose striksi 70 veislinių patelių. Patinų ir prieauglio augintojai nė neskaičiuoja. Už grotų ausimis karpo pačių šeimininkų išvesti daugybės spalvų vadinamieji satininiai triušiai, veislės vardą gavę dėl žvilgančio tarsi satinas kailio, Europos triušių augintojų vertinami reksai.
E.Kubilius užsimojęs sumaišyti abi veisles – satininis reksas išsiskirtų sodria ir spindinčia kailio spalva.
Pašerti augintinių Kubiliai užsuka kartą per dieną – tik papilti pašaro, vanduo į narvelius atiteka išvedžiotais vamzdeliais.
Tačiau stereotipą, kad triušius auginti lengva, verslininkai vadina mitu.
„Triušiai – patys jautriausi gyvūnai. Ėda tik nuplautas daržoves. Jei ne tas žmogus padavė arba rankų kvapas nepatiko, net neprieis“, – pasakoja R.Kubilienė.
Dėl netgi 20 kartų jautresnių nei žmogaus skonio receptorių naminiams kiškiams įtikti ypač sunku. Jie tokie išrankūs, kad šeimininkei tenka griebtis gudrybių įperšant naują „patiekalą“. Net prie tradicinių daržovių Rita triušius pratina po truputį – į šimtams augintinių užtenkančio pašaro teįberia saujelę darže sunokusio moliūgo.
Pasak moters, netgi kiškių gardėsiu laikoma morka palepinsi ne kiekvieną triušį.
„Kai kurie išrenka visus pašaro komponentus, o morką palieka“, – švelniakailių keistenybes perprato R.Kubilienė.
Verslininkai augintinius šeria tik pačių ūkyje išaugintais pašarais – kombinuotųjų visai nenaudoja. Todėl jų triušiena – ypač sveika.
„Pasaulinio garso dietologai skelbia: jeigu norima valgyti mėsą, tai – tik triušieną. Ji, galima sakyti, neturi cholesterolio, mėsa tinkama net mažyliams, alergiškiems vaikams, labai sveiki šių gyvūnėlių taukai, be to, nėra triušių ligos, galinčios susargdinti žmogų“, – ilgaausius gyrė Kubiliai.
Tie, kurie kailiniams pagaili pinigų, pirkti sveikai užaugintų triušių mėsos atvažiuoja neskaičiuodami išlaidų. Pasak ūkininkų, sunkmetis nuo šio dietinio delikateso vartotojų neatbaidė – kas ilgaausių mėsą įpirko prieš porą metų, tas ja mėgaujasi ir dabar.
Ilgai jų ūkis maitino Kauno klinikose besigydančius alergiškus vaikus, į Ėriškius mėsos užsuka sergančiųjų onkologinėmis ligomis artimieji, nuo alergijos kenčiančių vaikų tėvai.
Lietuvoje triušininkams niša – didžiulė. Skaičiuojama, kad vienas Europos gyventojas per metus suvalgo maždaug 3 kilogramus triušienos. Lietuvoje vienam gyventojui per tą patį laiką tenka vos 100 gramų šios mėsytės.
Už triušį – keli šimtai
Nors triušiena visada populiari, prieš keturiolika metų ūkį užveisę Kubiliai planavo mėsos pardavimu neapsiriboti. Viename Panevėžio vaikų darželių auklėtoja dirbusi Rita ir statybininko, prekiautojo automobiliais amatus išbandęs Eduardas įsigiję triušių planavo užsidirbti dar ir iš kailių.
Pirmieji triušiai į Kubilių ūkį atkeliavo iš Prancūzijos – burgundus ir vogerius Eduardui padovanojo netoli Liono įsikūrusi lietuvės ir prancūzo pora. Tuomet automobiliais prekiavęs E.Kubilius ryžosi atsisakyti klajokliško gyvenimo ir tuojau sukurpė naują verslo planą. Iš paukščius bei triušius auginančio Liono universiteto profesoriaus dar už 250 frankų nusipirko reksų veislės naminį kiškutį. Anot ėriškiečio, tiek pakloti už ilgaausį nėra brangu.
„Normalų triušį Europoje galima įsigyti už 300–400 litų, bet dar kainuoja veterinarinės pažymos, kiti formalumai – kol triušį parsiveža į Lietuvą, jo kaina pasiekia 600–700 litų. O parvežtas dar naujoje aplinkoje turi adaptuotis“, – skaičiavo augintojas.
Pradėję nuo šešių triušių per porą mėnesių Kubiliai triušidę išplėtė iki 200 žvėrelių, vėliau – iki 400.
Net ir tokiame ūkyje Kubiliai sukosi neprašydami pagalbos. Iš pradžių dar samdę vietinius fermai valyti, ilgainiui ir jų paslaugų atsisakė.
„Bėda, kad mūsų fermą pamatę žmonės patys užsinori triušius auginti. O tokie darbininkai mums nebetinka – jei jų triušiai susirgs, gali ir mums užkratą pernešti“, – pasakojo E.Kubilienė.
Triušieną be vargo išparduodavę ūkininkai nusprendė bandą pagausinti kailiniais triušiais. Kailiukus ėriškiečiai realizuodavo ne tik vietos rinkoje, bet ir Rusijoje, Ispanijoje, netgi nuvežę į aukcioną Kopenhagoje (Danija). Tačiau likdavo neišparduotų. Prieš keletą metų sutuoktiniai ryžosi patys išmokti siūti.
Dabar juos tik juokas ima prisiminus, kaip nusipirkę seną kailių siuvimo mašiną lėkė pas patyrusią panevėžietę siuvėją, kad ši pamokytų, kaip siūlą į adatą įverti. Ši tiek pamokė, bet siuvimo paslapčių atskleisti atsisakė.
Ilgainiui į žemės ūkio parodas Kubiliai ėmė vežtis ne tik triušius, bet ir iš jų kailiukų pačių siūtas kepures.
Į siuvimo verslą rimtai nėrę triušininkai patys taip ir liko kaip tie batsiuviai be batų: Rita vis dar nepasisiuvo kailinių sau.
