Dieną prieš savo startą nuo žurnalistų jis net nemėgino slėpti – į Rio olimpines žaidynes atvyko kovoti dėl medalio. „Dėl olimpinių žaidynių dirbi ne keturis metus, dėl to dirbi visą gyvenimą. Aš atvažiavau į olimpines žaidynes. Nežinau, ar esu gerai pasiruošęs. Pirmasis plaukimas viską parodys. Sprinte gali būti gerai pasiruošęs, tačiau užtenka vienos klaidos, tarkime, atsimušti į boksą, pražiopsoti startą. Arba gali pasikartoti Europos čempionato istorija: 50 pirmų metrų tiesiog negalėjau irkluoti. Nežinau, kas nutiko, gal buvau perdegęs. Visokiausių niuansų yra“, - kalbėjo sportininkas.
„Jei dabar nuirkluoju į ežero vidurį, tai visada galvoje pradeda suktis klausimas „O jeigu aš išgriūčiau?“ Tada susikaustau ir išsigąstu. Netgi dabar, kai vanduo yra banguojantis, šiek tiek nejauku. Per treniruotę šiandien net sugalvojau, kad reikėtų pabandyti specialiai išgriūti, kad ta baimė dingti visiems laikams“, - su šypsena veide tęsė apie savo baimę galingas plačiapetis vaikinas.
22-ų metų pasaulio jaunimo čempionas teigė per varžybas iš kanojos esąs išgriuvęs tik vieną kartą: „Vaikų grupėje tada startavome dvivietėje, - pasakojo atletas. - Kažkaip įpuolėme į ta vandenį, nes vairuoti nemokėjome. Tada buvo baisu. Gal ta baimė nuo vaikystės mane ir persekioja. Ji ir dabar atsiranda, kai vanduo stipriai banguoja“.
- Henrikai, ar išduosi paslaptį? Ar sunkus yra sportininko gyvenimas?
- Sportininko gyvenimas yra labai sunkus. Kartais pagalvoju, kad būtų geriau kur nors kitur dirbti ir pastoviai tą patį daryti negu sportuoti, pergyventi dėl varžybų, traumų. Nervintis pradedu, kai tik nustoja sektis irkluoti. Nervai gadinasi, patikėkite. Sunku, bet kartais viskas atsiperka. Dabar esu olimpinėse žaidynėse. Jeigu čia tampi čempionu, atsiperka viso gyvenimo darbas. Tada yra malonu. Kiti žmonės nesupranta, kiek dėl sporto reikia paaukoti. Retai kuris gali bent įsivaizduoti, kad per dieną nelabai ką spėjame nuveikti, niekas nežino, kad po sunkių treniruočių net neturime jėgų išeiti į miestą su draugais. Netgi savaitgaliais negalime to daryti. Nebent sekmadienio dienos metu gali susitikti pakalbėti, tačiau dažniausiai sekmadienį tiesiog norisi pailsėti, pagulėti lovoje, patinginiauti. Norisi daug nuveikti, tačiau nieko nespėji. Labai sunkus tasai sportininko gyvenimas (juokiasi).
- Tik atvykęs į olimpines žaidynes drąsiai pareiškei, kad atvykai medalio. Visada buvai maksimalistas?
-Nuo pat vaikystės norėdavau būti geriausias. Lankiau šachmatus ir jau pirmajame turnyre norėjau laimėti. Nesisekė, bet norėjau. Vėliau pradėjau kanoją irkluoti. Startavęs jaunučių varžybose jau norėjau patekti į finalą, nors buvau irklavęs vos kelis mėnesius. Norėjau laimėti prieš tuos, kurie irklavo tris ar daugiau metus. Geriausias – visur ir visada – toks buvo mano tikslas. Bėga metais ir jaučiu, kad noras laimėti tik auga.
- Koks buvo tavo kelias nuo šachmatų iki kanojos?
- Daug esu dalykų bandęs. Buvo gyvenime etapas, kai norėjau būti dizaineris. Penktoje klasėje siuvau, kūriau rūbus. Ieškojau savęs.
- Anksti pradėjai savęs ieškoti.
- Klasės auklėtoja pasiūlė, man visai patiko... Tačiau vėliau iš to išaugau, pradėjau groti su „Yamaha“. Kelis mėnesius grojau, teko dalyvauti viename koncerte. Pamenu jau lankiau ir šachmatų būrelį. Man mokykloje labai gerai sekėsi matematika, esu dalyvavęs netgi šios disciplinos olimpiadose. O šachmatai – su matematika ir mąstymu šiek tiek susijusi sporto šaka. Gerai sekėsi. Prisipažinsiu, kad skrendant į Rio žaidėme su Ignu Navakausku šachmatais. Pasirodo, jis irgi yra lankęs šį būrelį mokyklos laikais. Šįkart vieną partiją laimėjau aš, kitą – jis...
Tačiau grįžtant į mokyklos laikus: mano visi klasiokai irklavo kanojas. Kartu su pusbroliu norėjome sustiprėti fiziškai. Kūno kultūros pamokose darydavome prisitraukimus, erzindavo, kad kiti klasiokai daugiau padarydavo. Norėdavome ir mes daugiau padaryti... Net nežinau, gal mergaitės labiau žiūrėdavo į pasportavusius vaikinus. Taigi užsimanėme nueiti į sporto salę. Pamanėme, kad reikėtų būti išskirtiniais ir užsimanėme užsirašyti pas baidarių trenerį, tačiau tą dieną jo nebuvo salėje. „Na, koks skirtumas, varom į kanojas“, - tada sutarėme. Užsirašėme, sportavome ir norėjome kuo daugiau „štangą“ spausti. Po savaitės ją spaudėme maksimaliai: išspaudžiau 27,5 kilogramo, o pusbrolis spaudė 37,5 kilogramus. Tada man buvo trylika. Pusbrolis buvo stipresnis. Buvo klasiokų, kurie spaudė apie 50 kilogramų. Vėlgi užsimaniau visus aplenkti. Sportavome toliau. Netrukus pradėjome bėgioti krosus, tačiau atėjus pavasariui aš susilaužiau ranką, o pusbrolis buvo įkalbėtas irkluoti. Pabandė, pairklavo, man pasakė, kad visai patiko. Todėl sugijus rankai pabandžiau ir aš. O kodėl ne? Vanduo, draugai, geras oras, galima pasimaudyti.
Pabandžiau, pamenu, pirmą treniruotę palei lieptelį irklavau su dideliais plūdurais, didele valtimi ir mediniu irklu. Tą dieną buvo labai geras oras, treneris pasakė, kad galiu pabandyti plaukti į ežero vidurį ir apiplaukti nedidelę salą. Apiplaukiau ją vieną kartą, o antrą kartą plaukdamas užsimaniau palenktyniauti, norėjau pabandyti greičiau irkluoti. Išgriuvau iš valties. Reikia pripažinti, kad šis griuvimas mane kiek atbaidė nuo sporto šakos. Bet vėliau stengiausi neišgriūti, aplenkiau vieną draugą, kitą... Kiek vėliau suorganizavo mums lenktynes, kurių laimėtojui buvo pažadėtas plastikinis irklas. Labai jo norėjau ir man pavyko laimėti, buvau laimingas. Taip ir sportavau. Iki šiol visus norisi aplenkti, laimėti kažką... Taip pasiekiau patį aukščiausią laiptelį – olimpines žaidynes.
- Mes nuolat kalbame apie medalius, visi juos skaičiuoja, tačiau pasakyk, ką tau jie reiškia?
- Įsivaizduokite, kad dirbate darbą ir metų pabaigoje jus išrenka metų darbuotoju. Tu sportuoji visą žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį – užsienyje, Lietuvoje. Tu aukoji viską, tau skauda, bet vis vien darai. Varžybos viską atperka. Jausmas, kai stovi ant pakylos yra tikras kaifas. Stovi ir supranti, kad ne veltui tai darei. Tai yra visų tavo pastangų įvertinimas. Esu maksimalistas, kiekvieną karta pasitenkinu nugalėjęs. Aišku, Europos čempionate buvau antras... Džiaugiausi, tačiau vėliau pagalvojau, kad galėjau laimėti ir auksą. Reikia mokėti susitaikyti su faktu, kad tą akimirką nesi pats geriausias.
- Ramiai miegi prieš startus?
- Kai pirmą kartą laimėjau pasaulio jaunimo čempionatą, prisipažinsiu, naktį prieš startą miegojau vos vieną valandą. Prieš kelis metus buvau iškovojęs Europos jaunių čempionato sidabro medalį, kitais metais man nepavyko sėkmingai startuoti. 2014-aisias pagerinau pasaulio rekordą per pusfinalį. Prieš finalą supratau, kad galiu kovoti dėl aukso. Labai pergyvenau. Gyvenome su Vadimu Korobovu. Pamenu, kad jis jau kėlėsi važiuoti į startą, o aš tik tada užmigau porai valandų. Tada sugebėjau laimėti. Net kvailos mintys galvoje suktis pradėjo: „Gal gerai yra nemiegoti naktį“. Gal tada būni piktas, suirzęs – gal tai jėgos priduoda.
- Užsiminei apie „darai, nors negali“ - koks tai yra sportininkus lydintis fenomenas?
- Užsispyrimas ir noras nugalėti. Pamenu stovyklas su Jevgenijumi Šuklinu: irkluojame minutę. Atrodo po trisdešimties sekundžių jau nieko negali padaryti – viską skauda. Tačiau visi dar pagreitėjame, irkluojame greičiau, nes mus veda į priekį noras varžytis. Panaši situacija buvo Europos čempionate: ties 150 metrų žyma visus pasivijau ir pajutęs, kad su kiekvienu yriu vejuosi, supratau, kad atsirado motyvacija siekti aukščiausio rezultato, nors jėgų jau, atrodo, nebuvo. Pamenu, kad stovėjau ant pakylos ir dar nebuvau atsigavęs. Valandą ar dvi akyse buvo tamsu, svirduliavau. O kai reikėjo ruošis į apdovanojimų ceremoniją, nugriuvau beveik. Nuolat matuojame kraujo laktatą... Tada jis buvo rekordinis. Tokio per treniruotės nėra buvę, nors ten krūviai žvėriški. Yra sakoma, jei per treniruotes yra sunku, tai per varžybas bus lengviau. Ne visada (juokiasi). Kai irkluoju visada sau kartoju „Pakentėk dar, nedaug liko, pakentėk, pakentėk, neatleisk, laikyk iki pat galo“. Antrą distancijos pusę irkluoju visada greičiau. Gal tai yra sugebėjimas psichologiškai išsikrauti.
- Ką tau reiškia olimpinio vicečempiono J. Šuklino palaikymas?
- Sportavome kartu, niekada nebuvome priešai. Džiaugiamės, kad atsirado milžiniška konkurencija Lietuvoje. Nežinau, kurioje sporto šakoje dabar yra tokia didelė konkurencija. Turime tris aukščiausio lygio sportininkus, kurie galėtų olimpiadoje kovoti dėl medalių. Jeigu visus galėtume čia atvežti, manau, kad nedaug būtų šalių, kurios galėtų konkuruoti tokiais pajėgiais sportininkais. Su Jevgenijumi vienas kitą palaikome, labai smagu, kad jis mane palaiko. Jeigu jis čia būtų, aš jį palaikyčiau ir tikrai būčiau padėjęs ruoštis olimpiadai. Man buvo labai smagu, kai Jevgenijus iškovojo sidabrą Londone. Tai tarsi buvo ženklas, kad mūsų sporto šaka atsigauna.
- Tau pačiam buvo aštuoniolika, pačiam šis Jevgenijaus medalis suvirpino ambicijas?
- Tai buvo pati didžiausia motyvacija. 2013-aisiais Lietuvos taurėje buvau antras tarp suaugusiųjų... Pirmas buvo J. Šuklinas. Tai buvo mano pirmieji metai vyrų sporte. Supraskite, visus Lietuvoje aplenkiau, išskyrus Jevgenijų. Visus draugus lenkiau, liko vienas neaplenktas. Tai buvo mano tikslas... Žinoma, negalvojau, kad taip greitai sugebėsiu jį aplenkti. Aš džiaugiuosi, kad šalia turėjau tokį stiprų varžovą. Turėjau į ką lygiuotis. Žinojau, kad varžausi su olimpiniu vicečempionu: vienose varžybose nuo jo atsilieku sekunde, per kitas – jau tik 0,8 sekundės. Tada supranti, kad tobulėji ir pasakai sau, kad reikia dar labiau stengtis. Tikiu, kad netgi vaikams, kurie dabar stebės olimpiadą, galiu būti pavyzdžiu, jei pavyks gerai pasirodyti. Būtų labai smagu, jei vaikai dabar žiūrėtų mano plaukimus, o vėliau norėtų mane aplenkti. Lietuvoje turime V. Korobovą, pasaulio rekordininką, gal dar kas nors atsiras. Anksčiau dar būdavo estafetė 4x200. Norėjome irkluoti, bet šią rungtį pašalino. Komandoje buvau aš, Vadimas, Jevgenijus, ieškojome ketvirto. Galvojome, kad būtume labai stiprūs, tačiau apmaudu, kad rungtis panaikinta. Manau, kad panašus procesas vyksta visose sporto šakose: Londone turėjome šiuolaikinės penkiakovės čempionę ir ši sporto šaka sužibėjo, plaukime Rūta Meilutytė buvo pirma – atsirado dar ne vienas geras plaukikas. Sistema paprasta: atsiranda medalis, pabunda sportininkai, kurie nori tave aplenkti. Kuo daugiau medalių, tuo geriau: tegul bando vieni kitus aplenkti.
