Lapkričio 18 d., Šalčininkų rajone, įvyko sukrečianti avarija, kurios metu žuvo iš vežimo iškritęs ir automobilio pervažiuotas 1956 metais gimęs vyras. Vyrą pervažiavęs nenustatytas automobilis iš įvykio vietos pasišalino , o jo vairuotojas vis dar ieškomas.
Išgirdus apie tokio pobūdžio poelgius nejučiomis kyla klausimas – kodėl vairuotojai, suvokdami, kas įvyko, užuot apie nelaimę pranešę tarnyboms, pasipusto padus?
Kalta – reakcija į stresą
Anot psichologo Antano Mockaus, patekimas į avariją gali turėti staigių ir rimtų pasekmių žmogaus emociniam balansui, lemiančiam reakciją į nelaimę: „Vairuotojas, patekęs į ekstremalią situaciją, išgyvena stresą. Kaip stipriai išgyvena, priklauso nuo individualių žmogaus savybių, nuo avarijos sunkumo bei nuo to, kiek ši avarija buvo pavojinga jo paties gyvybei. Kai kurie žmonės, pirmą kartą patyrę net ir nedidelę avariją, gali sureaguoti labai stipriai.
Tokią būseną, kai žmogus stipriai išgyvena stresinę situaciją, psichikos sveikatos specialistai vadina ūmia reakcija į stresą. Tai dažniausiai psichiškai sveiko žmogaus reakcija į išskirtinai stiprų fizinį ar psichologinį stresą, kuris paprastai praeina po valandų ar dienų.“
Specialistas teigė, kad šios būsenos pradinė stadija panaši į apdujimą, kurio metu susiaurėja sąmonės ratas bei dėmesys. Taip pat sumažėja gebėjimas suvokti aplinką, žmogus gali prarasti orientaciją.
„Praėjus pradinei stadijai žmonės gali užsidaryti savyje arba kelias dienas būti emocinio sujaudinimo būsenoje, taip pat pasireikšti gali ir panikos priepuolio požymiai, o esant itin dideliam stresui, pasitaiko netgi dalinis arba visiškas įvykio užmiršimas.“, – žiniomis dalinosi A. Mockus.
„Kovoti arba bėgti“ – kaip sureaguosime?
Psichologijoje gerai žinoma organizmo fiziologinė reakcija, vadinama „kovoti arba bėgti“ atsaku. Ji pasireiškia žmogui patekus į grėsmingą ir stiprų stresą keliančią situaciją, tuomet kūnas elgiasi instinktyviai, pasiruošdamas dviems galimybėms: kovoti arba bėgti. Anot psichologo, šis reagavimo mechanizmas ir kontroliuoja mūsų elgesį patekus į avariją.
„Žmogus, veikiamas stiprių išgyvenimų bei streso, gali sureaguoti bėgimu, tai yra, pasišalinimu iš stresinės situacijos. Situacijos vertinimas vyksta žaibiškai. Tačiau reaguojama, žinoma, ne tik bėgimu, bet ir kovojimu. Pavyzdžiui, vietoje bėgimo, žmogus gali po avarijos tučtuojau skambinti tarnyboms, suteikti pirmą pagalbą kitiems nukentėjusiems.“, – teigė A. Mockus.
Padėti išlaikyti šaltą galvą gali žinių pakartojimas ar net paprasčiausias pokalbis
Anot psichologo, į avariją lengviau tinkamai sureaguoja bei ką ir kaip daryti žino apmokyti bei pamokas atsimenantys eismo dalyviai, o taip pat tie, kurie anksčiau jau buvo panašioje situacijoje.
„Apmokymų įsisavinimas bei ankstesnė panašių situacijų patirtis padeda nepasimesti, priimti racionalesnius sprendimus. Per apmokymus gerai įsisavintos pamokos streso metu suveikia beveik automatiškai. Todėl tokiems įvykiams reikia būti pasiruošus iš anksto: primiršus kaip derėtų elgtis, reiktų šias žinias atgaivinti, o taip pat, žinoma, verta atnaujinti ir pirmosios pagalbos suteikimo įgūdžius.
Kilus impulsui pasišalinti iš avarijos, geriau paskambinti 112 ar į savo draudimo įmonę, taip pat galima paskambinti artimajam – pasikalbėti, papasakoti, kas nutiko.
Pokalbio metu, tikėtina, aprims emocijos, nes žmogus, kalbantis su Jumis, turi emocinę distanciją nuo įvykio, todėl gali padėti adekvačiai įvertini situaciją ir priimti sprendimus dėl to, ką toliau daryti: kokių veiksmų imtis, o kokių ne.“, – pokalbių naudą stresinėse situacijose nušvietė Antanas Mockus.
