Jau kuris laikas aistringai nesutariama dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės centre reikalingumo, Salomėjos Nėries vardo mokyklos ar dėl kitų su sovietų valdžia kolaboravusių žmonių atminimo įamžinimo panaikinimo. Pamažu naikindami su nacių režimu siejamų asmenų atminimo lentas ir gatves lėtai gręžiamės į sovietinių koloborantų atminimą, dar lėčiau jį triname iš atminties. Nemaža visuomenės dalis tam priešinasi ragindami nemaišyti meno ir politikos, aiškindami, kad rašytojai įamžinti dėl savo kūrybos, o ne dėl savo darbų.
Rašytojų sąjungos atstovai net išplatino viešą laišką teigdami, kad: „diskusiją dėl Petro Cvirkos skvero pertvarkymo mėginama sukoncentruoti į būtinybę pašalinti savo simpatijomis sovietų agresoriams susikompromitavusio rašytojo paminklą. Tačiau miesto gyventojai paminklą suvokia ne tik per jo prieštaringą simboliką, bet per materialiąsias savybes: laikmečio madas liudijančio tašytų akmenų postamento ir bronzinės figūros derinį, statulos stilių“.
Tiesa, ir ekspertai nėra vieningi, kaip vertinti ir ką daryti su sovietų ir nacių režimais kolaboravusiais garsiais žmonėmis.
Svarbu, ką sako ekspertai
Istorikas Nerijus Šepetys sako pertvarkomos aikštės ir gatvės žmonėms pirmiausia nepatinka todėl, kad ten gali atsirasti nauji daugiabučiai. Tai yra dažniausias viešasis interesas, pasipriešinimas, kad kažko naujo nepastatytų.
„Aš manau, kad nuosekli politika turėtų būti vardų atveju, ar mes kalbame apie sovietų ar apie nacių okupacinius režimus ir jų bendrininkus. O vat štai kalbant apie objektus, tai turėtų būti visiškai atskiras klausimas. Kitas svarbus niuansas yra dalykai, atsiradę sovietiniais laikais ir dalykai, atsiradę visai neseniai“, – tikino istorikas.
Jis įsitikinęs, kad su tam tikrais pavadinimais, lentelėmis, kurios likę nuo sovietmečio reikėtų elgtis vienaip, o tai, ką mes patys padarėme, su tuo reikia elgtis visiškai kitaip. Jei dabar ką nors pavadinant padarėme klaidų, tai jas daug lengviau panaikinti, o kalbant apie anuomet priimtus sprendimus, tai tos procedūros turėtų būti kitokios, turėtų vykti ramiau ir nepolitinio spendimo būdu, ekspertiškai.
„Tiesa, čia gal kiekvienoje savivaldybėje galima rasti kitokį sprendimą, gal nereikia nacionaliniu mastu to įvesti. Pavadinimai, lentelės turėtų būti bendruomenių dalykai. Yra dar vienas momentas, į kurį svarbu atkreipti dėmesį, labai dažnai žmonės painioja pavadinimus, įamžinimus kultūros veikėjų, kurie turėjo politinį ar ideologinį užtaisą, su politinio-karinio rango personažais“, – svarstė istorikas.
Taigi, pasak jo, reikia žiūrėti, ar jų pagerbimas yra kaip rašytojų, ar kaip žmonių, kurie buvo politiškai ir ideologiškai aktyvūs.
„Kai kalbame konkrečiai apie žmonės, kurie prisidėjo prie piliečių persekiojimo ir galbūt išdavė savo valstybę. Tai čia kiti dalykai ir kiti kriterijai galioja, nes jų įamžinimas vyksta už politinę, karinę veiklą“, – sakė N. Šepetys.
Anot jo, visi veiksmai turėtų būti vykdomi paraleliai, nepriklausomai nuo to, kuris okupantas ir koks ateina spaudimas, nes jie ateina skirtingi. Reikia kliautis profesionalais, nedaryti skubotų sprendimų dabar. Pastaruosius dvidešimt metų buvo labai madinga skubėti ką nors įamžinti, statyti paminklus ir gatves.
„Skirtingos žmonių grupės turi skirtingas aistras skirtingų objektų atžvilgiu, vieniems labiau kliūva lentelės, kitiems pavadinimai ar paminklai. Tie kliuviniai susivelia į gniutulą, kurio neįmanoma išpainioti. Kitos visuomenės taip pat susidūrė su panašiomis problemomis, tai kai kur buvo pereita prie masinės depersonalizacijos. Atsisakyta gatves vadinti asmenų vardais, demontavo paminklus, bet tai irgi yra iš bejėgiškumo, kai negali susitarti“, – aiškino istorikas N. Šepetys.
Dalis žmonių, pasak istoriko, bet kokį paminėjimą traktuoja, kaip tiesioginį pagerbimą.
„Man asmeniškai paminėjimas nėra pagerbimas, bet jei žmonės mano, kad gatvės pavadinimas automatiškai reiškia šlovę, tada gal ir reikėtų pervadinti gatves. Kai atsiranda visuomenės spaudimas, reikia į tai reaguoti. Jei yra aiškios aistros, visada geriau ko nors nevadinti, nei pavadinti“, – svarstė jis.
Skatina eiti Nėries pėdomis?
Filosofė ir kultūrologė Nerija Putinaitė sako, kad Lietuvoje vyksta atminties kovos, kurios leidžia suprasti savo praeitį ir tai, kaip mes ją vertiname. Tos kovos yra labiau normalus nei nenormalus dalykas.
„Atminties kovos yra visuomenės raidos požymis. Dar prieš dešimt metų mes sunkiai būtume įsivaizdavę, kad butų kalbama apie Škirpos alėjos pervadinimą arba apie generolą Vėtrą. Buvo labai heroizuojami vieni poelgiai ir nekreipiamas dėmesys į kitus. Dabar pradedama žiūrėti į tą procesą iš kitos pusės. Diskusijose formuojasi standartai, kaip turi būti vertinami vieni ar kiti herojai, jų poelgiai“, – sakė mokslininkė.
Pasak jos, reikia taikyti subtilesnius kriterijus didvyrių heroizavimui, tai tinka ne tik Vėtrai ar Škirpai, bet ir kai kuriems partizanų poelgiams. Desovietizacija, kaip ir santykis su žydų likimu nėra iki galo įsisąmonintas ar išspręstas. Net dalis rašytojų sąjungas save sieja su sovietine rašytojų sąjunga ir gina tai, kas buvo sovietiška.
„Tie saitai su sovietine atmintimi yra labai stiprūs, žmonės save tapatina su Petru Cvirka ar kitais veikėjais, nes jaučiasi gyvenę ir veikę tame režime. Įvardijimas, kas buvo P. Cvirka žmones kažkokiu būdu žeidžia. P. Cvirka Stalino laikais vadovavo Rašytojų sąjungai, jos „valymui“. Su tokiais dalykai tapatintis žmonės neturėtų, bet kažkokiu būdų sovietmetis yra kraujyje ir desovietizacija vyksta lėtai. Dėl to kyla ir diskusija dėl P. Cvirkos paminklo, bet kaip supratau nebekyla klausimų dėl Salomėjos Nėries gatvių ar mokyklos pervadinimo“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Ji tikina, kad mes vis dar gyvename sovietmetyje, esame prisirišę ar pririšti. S. Nėris buvo viena iš puikiausių poečių, P. Cvirka buvo geras rašytojas, Kostas Kubilinskas buvo geras vaikų poetas, bet be to jie dar buvo ir įsivėlę į politiką.
„Mes nekalbame, kad šiuos žmones reikėtų visiškai išmesti iš atminties, išmesti kūrybą iš rinktinių. Kalbame ne apie tai, bet apie heroizavimą, nes mokyklos pavadinimas, paminklas, gatvės pavadinimas yra simbolinis heroizavimo aktas, tai nereiškia, kad, jei neliktų jų gatvės, žmonės būtų ištrinti iš atminties. Jų kūryba liks to laiko aukso fonduose, jie buvo talentingi kūrėjai ir dalis jų kūrybos verta atminties. Bet paminklai jiems yra jų asmenybių heroizavimas, o ne jų kūrybos įamžinimas“, – sakė N. Putinaitė.
Ji tikino, kad yra keista, kai mokiniai mokosi mokykloje, kuri yra pavadinta Salomėjos Nėries vardu. Tai dviprasmiška. Mokiniai tarsi skatinami eiti S. Nėries pėdomis.
