Perskaičiau kolegos Justino Argusto perpasakotą pokalbį su politologe Morta Vidūnaite, kritikavusia nepriklausomybės patriarcho, profesoriaus Vytauto Landsbergio ir aktoriaus Regimanto Adomaičio pasisakymus. Mane patį jie nustebino tiek pat, kiek gerbiamos mokslininkės kritika.
Tiksliau, R. Adomaitis – nenustebino. Ašarotomis akimis ir kupinu dėkingumo lemenimu Vladimiro Putino pasveikinimus ir dovanėles priimanti žvaigždė nedalyvauja politikoje ir neklijuoja sau politikos eksperto antpečių. Jai atleistina kalbėti apie procesus taip, lyg komentuotų juos iš Mėnulio, ar iš už iliuzinės scenos uždangos. Kas kita su politikais ir politologais. Svarbu, kad nevažiuoja vežioti saulių, paskui salomėjas nėris ir už tai dėkui.
„Formali politinė nepriklausomybė, kad žemėlapyje esame nebe raudonai nudažyti, tai toli gražu ne viskas“, – prabėgus dviems nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams pareiškė europarlamentaras V. Landsbergis. Ir tuo stipriai, turbūt iki jautrios sielos gelmių, sunervino M. Vidūnaitę.
„Šis konservatorių-krikdemų patriarcho pasisakymas, M. Vidūnaitės žodžiais, tik paliudija, kad Lietuvoje į sovietinę praeitį žvelgti kritiškai vis dar negebama“, – pasakoja straipsnio autorius.
Toliau seka raginimai mokytis istorijos, paaiškinimai, kad prie sovietų „buvo gerų dalykų“, nors trūko daiktų, kuriais užtat niekas nesišvaistė… Kokie tie dalykai buvo labai geri – ekspertė daug nepasakoja. Puikavimasis už stiklo dulkančiomis deficitinėmis knygomis, kurių niekas neskaito, „per blatą“ susiveiktu pianinu, kurio niekas negroja ir krištolu, kuris neliečiamas, kad nesudužtų – tikriausiai ir reiškia tą nesišvaistymą. O anekdotai apie Čapajevą ir Brežnevą turbūt reiškia tą giliamintystę ir dvasingumą, kurio niekada nepatirs lepus vakarietis. Dėl patirčių – galima sutikti: negavęs į snukį ir nenusilaižęs kraujo nuo lūpos – nežinosi kaip tai gardu. Tik kažin ar verta kasdien treniruotis.
Tekste Lietuvos ir SSRS santykis palyginamas su santuoka, kuri turėjo palikti gražių atsiminimų ir saldžių šeimyninių nuotraukų. „Nostalgija sovietams – ne nusikaltimas“, – išdidžiai deklaruojama straipsnyje. Žinoma ne. Niekas į kalėjimą ir nesodina, nors norinčiųjų gausu. Jau esu rašęs, kad tai greičiau mentalinė klipatystė, egocentriškas atsisakymas prisiminti visus, ką ta epocha, kurioje „buvo gerų dalykų“, nužudė, terorizavo ir buožino.
Visa tai, anot M. Vidūnaitės, tėra tik pasakos, vietoje istorijos. Didelio noro ginčytis su mokslininkais, kurie neskiria santuokos nuo antrosios pusės pagrobimo ir laikymo (kelis dešimtmečius) rūsyje, nėra. Norint ieškoti „gerų dalykų“ ir „gražių dienų“ jų galima aptikti ir kalinių gyvenime. Juk ir laiškas iš namų pasiekia, ir šv. Kalėdos kažkaip praeina, ir legaliai ar nelegaliai pasiekia siuntinukas iš laisvės. Yra koplyčia, nemokamas medpunktas, yra kortos laisvalaikiui – lieka prisiminimų. Kas ilgai užsisėdi – išėjęs patiria tokį šoką, kad nori atgal. Štai tą turbūt ir reiškia nostalgija.
Svarbiau yra kas kita. Ekspertė, manding, nesuprato minties, kurią kritikuoja. Arba nepanoro suprasti. Man regis, daug svarbiau yra klausti – kodėl daugelis žmonių, praėjus dvidešimčiai metų, jaučiasi apgauti savo lūkesčiuose, o ne to, „ar buvo gerų daiktų“ kariniame-komunistiniame konclageryje. Ir ar tikrai nėra tiesos tame, jog mūsų demokratija, europietiškumas ir formalus priklausymas Vakarams yra, dažnai, dekoratyvinio pobūdžio?
Apgailėtinos politinio gyvenimo tradicijos, vyraujantys kultūriniai orientyrai, pagaliau užsienio kalbų plitimo mokyklose, televizijos eteriuose ir kultūrinėse erdvėse tendencijos, rusų kalbai stelbiant Europos Sąjungos kalbas, žmonių, laikančių save „labai nepriklausomos ir europietiškos“ Lietuvos patriotais mažėjimas… Tai nepilnas sąrašas dalykų, kurie leidžia Lietuvą vadinti į NATO ir Europos Sąjungą (ES) integruota Rusijos provincija, o ne regiono lydere ar auksiniu ES pakrašču. Šia prasme profesorius V. Landsbergis yra labai netgi teisus.
Yra kitas, kur kas rimtesnis klausimas gerbiamam pačiam gerbiamam profesoriui ir kyla jis iš jo minties, kuri man patiko. „Būtų visai puiku, jei šiuolaikinėje Lietuvoje galiotų vienas kitas LDK Statuto straipsnis, numatantis sankcijas už valstybės išdavystę“, – teigia patriarchas.
Aukso žodžiai. Kaip ir mielas, savo laiku ramiai nurašytas į gamybinius politinių kompromisų nuostolius žodis – „desovietizacija“. Tai tas neįvykęs ir paties profesoriaus, aktyviai vadovavusio paradui, laiku nepalaikytas procesas. Nepalaikytas tada, kai jau atrodė įmanoma bent pamėginti – 1991-ųjų pabaigoje ir 1992-ųjų pradžioje. Juk iš Jungtinių Tautų tribūnos, profesoriau, parjojote į Lietuvą, galima sakyti, ant balto žirgo. Tai, gink Dieve, net ne priekaištas, o tiesiog pasiteiravimas: ar dabar, prisimenant aną laikotarpį, nėra noro ne tik patetiškai padūsauti, bet ir pripažinti, jog organizuoti tikrą desovietizavimą pritrūko parako? Ši tema yra tiesiog įdomi. Įdomu ir tai, kad profesorius nieko blogo nemato tame, jog Nepriklausomybės jubiliejų kviečiamas palaiminti Aleksandras Lukašenka. Neįsižeiskite, bet, jei valdžioje būtų kokie nors ekskomunistai, užtikrinu, kad girdėčiau kitokį tekstą iš tų pačių lūpų...
