Kovo 11–osios išvakarėse tarsi iškyla du egzistenciniai klausimai. Kitokie nei 1990 metais.
Dabar norisi klausti, kiek liko nepriklausomybės. Valstybei ir žmogui. Kiek žmogus savyje jaučia tos nepriklausomybės.
Nepriklausomybė, kurios taip ryžtingai siekėme ir 1990–aisiais pasiekėme, lėtai virsta kažkuo kitu. Antagonistišku. Virsta vis didėjančia priklausomybe. Įvairiausių priklausomybių rinkiniu. Ne mūsų sugalvotiems karams. Briuseliui. Mūsų mentalitetą paniekinančioms Europos Sąjungos direktyvoms. Vakarietiškai pseudokultūrai. Besaikio vartojimo ir hedonizmo kultūrai. Galų gale didžiule priklausomybe nuo vietinių biurokratų.
Absoliučios laisvės nebūna, tačiau 1990–ųjų laisvės sampratą jau praradome. Lietuva vis labiau valdoma direktyvomis iš Briuselio. O žmogus Lietuvoje vis labiau malamas nesibaigiančių reformų girnose.
Kiek laisvės turi mokytojas, dešimtmečius grumdomas švietimo ir mokslo reformose? Ar jis gali priešintis? Ne, jis gali tik kapituliuoti arba prarasti darbą.
Kiek laisvės turi medikas, dešimtmečius grumdomas reformose? Ne, jis irgi negali priešintis.
Kiek laisvės savyje turi bedarbis ar mokesčiais sužlugdytas smulkusis verslininkas? Ar jie gali priešintis? Ginti savo orumą ir teisę gyventi? Ne, jie tik gali nusipirkti bilietą į Airiją.
Kiek laisvės turi žmonės, užkibę už nekilnojamojo turto kainų “burbulo" ir dabar mokantys bankams nežmoniškas palūkanas? Ar gali jie reikalauti, kad bankas prisiimtų dalį kaltės? Ne, žmogus nieko negali. Įklimpai – ir kapstykis.
Kyla retorinis klausimas. Kas atsitiko su mūsų valstybe, jei joje gyvena tiek bejėgių, užtildytų, užslopintų piliečių? Vis mažiau tikinčių, kad Lietuva – jų saugūs namai.
Mes kažką praradome. Per daug nutolę nuo 1990–ųjų žmogaus. Nuo pagarbesnės lietuvio sampratos. Tada mes vieni kitus aukštinome. Gal net per daug. O dabar? Nepadės jokie pinigai, jei neišmoksime žiūrėti vieni į kitus kaip į saviškius. Kaip į savo mažos tautos narius. Saugotinos tautos, kurią reikia išsaugoti čia. Būtent šitoje žemės vietoje. Žmonių Lietuvoje jau dramatiškai mažėja, tačiau eksperimentai su likusiais tęsiasi. Ir niekas valdžioje bent savęs, irgi lietuvio, nepaklausia. Ar teisingai elgiuosi? Ar lietuviai šį eilinį eksperimentą iškęs? Kaip tai paveiks jų gyvenimus? Ne, žmonių valstybėje tarsi nelieka. Tik mokesčių administravimas. Ir paistalai apie globalizaciją.
Pažvelkime į save ir savo valstybę Kovo 11–osios akimis. Ir tada rasime savyje jėgų ir būdų teisingiau vykdyti įvairias reformas. Teisingiau pažvelgti į savo tautos žmones. Ne stumti juos lauk, į emigraciją, į globalizacijos katilą, o atvirkščiai – išlaikyti čia.
Mumyse tyliai vyksta pati pavojingiausia reforma. Nepriklausoma nuo ekonominių krizių, pinigų stygiaus ar pertekliaus. Tai skatinama Vakarų mentaliteto reforma, kai individas nusipurto tautiškumą kaip provincialią, paniekos vertą atgyveną. Ir į saviškius žiūri paniekinamai. Užsieniečiams į tokių prisijaukintų individų kraštą lengviau įeiti, čia įsitvirtinti ir likti.
Redakcijos skiltis
