Kova su monopolijomis, geresnis monopolijų reguliavimas jau kurį laiką yra populiarūs tarp politikų. Tiek naujoji valdžia, tiek į ją nepatekę, atrodo atradę naują ir beveik universalų šalies problemų sprendimą.
Ir iš tiesų, kuomet žodis „monopolija“ daugeliui kelia neigiamas mintis, kovos su monopolijomis vėliava yra gana paklausus „produktas“.
Kovotojai prieš monopolijas labai laisvai interpretuoja jų sąvoką. Didelis prekybos centras ar šiaip didelis rinkos žaidėjas automatiškai nėra monopolistas – jis yra tiesiog didelis. Aišku, žaidžiant rinkos apibrėžimais, galima prieiti išvados, kad kuris nors rinkos dalyvis užima monopolinę padėtį tam tikroje teritorijoje. Bet tuomet atokiame kaime stovintis kioskelis taip pat turėtų būti laikomas monopolistu.
Sustojus maisto kainų augimui dabar dėmesio susilaukia energetikos monopolijos (greičiausiai dėl tos pačios – kainų augimo - priežasties). Argumentai, kad visur, pradedant dujomis, baigiant šiluma, energijos kainos didžiąja dalimi augo dėl importuojamų žaliavų brangimo – pasirodo esantys nepakankami.
Sumanesni dar aiškina, kad tai, jog pasaulinės naftos kainos krito, o energija Lietuvoje pabrango, yra akivaizdus monopolijų lupikavimo įrodymas. Tačiau pamirštama, kad dar visai neseniai, kuomet naftos kaina kopė į 150 dolerių už barelį kalną, šilumos kaina nuo jos smarkiai atsiliko, o elektros kaina gyventojams paskutinį kartą didėjo 2007 metais.
Taip pat pamirštama, kad importuojamų dujų kaina Lietuvai, grubiai tariant,skaičiuojama pagal paskutinių šešių mėnesių kainų vidurkį ir euro-dolerio santykį. Taigi, net jei naftos (o tiksliau - naftos produktų, pagal kuriuos skaičiuojama dujų kaina) kaina krenta, importuojamų dujų kainų kritimo tenka palaukti. Be to doleris euro atžvilgiu per pastaruosius šešis mėnesius pabrango beveik penktadaliu. O jei prisiminsime, kad energijos kainoje apie pusę sąnaudų sudaro išlaidos infrastruktūrai, klausimai, kaip pvz., „Kaip tai gali būti - nafta atpigo, o šildymas pabrango?“ galbūt neatrodys tokie elektrifikuojantys.
Pritariu mąstantiems, kad ne vartotojų rūpestis, kiek kam kas pabrango pagaminti. Taip pat teisūs yra tie (dažniausiai įmonių savininkai) kurie, remdamiesi savo patirtimi, teisingai pastebi, kad visos įmonės susiduria su gamybos sąnaudų didėjimo problema, tačiau nei viena paprasta įmonė neturi tokios prabangos – tiesiog perkelti gamybos kainos didėjimą ant vartotojų pečių.
Tokia „prabanga“ atsiranda todėl, kad daugumos monopolijų galia yra įtvirtinta ir saugoma valstybės. Visame pasaulyje nerasite nei vienos tikros monopolijos, kuri savo galią išlaikytų be valstybės pagalbos.
Įtvirtinus monopolijos galią, valstybei belieka imtis kito žingsnio – monopolijų (o tiksliau – kainų) reguliavimo. Kainą nustatant kabinetuose (o ne rinkoje) galima labai protingai ir iki išnaktų ginčytis, kokias išlaidas, turtą ar kapitalo grąžą įtraukti skaičiuojant kainos dydį, tačiau toks sprendimas nebus rinkos kaina. Vienintelė paguoda - nepriklausomo reguliatoriaus nustatyta kaina remsis bent jau ekonomine išlaidų skaičiavimo logika, o ne politiniais sprendimais, kurie remiasi tik trumpalaike politine logika „kainas mažink prieš rinkimus“.
Geresnis reguliavimas, apie kurį taip daug kalbama kovos su monopolijomis kontekste, nebūtinai reiškia mažesnes kainas vartotojams. Tačiau jei mažos kainos yra įsivaizduojamas kaip pagrindinis reguliavimo tikslas, galima sutaupyti daug laiko, pinigų, iš vis atsisakyti nepriklausomo reguliatoriaus, o mažas kainas nustatinėti tiesiog ministerijoje ar net prezidento dekretu. Bet po poros metų reikės naujo sąvartyno – šalies energetikos sistemos griuvėsiams.
Priartinus reguliavimą prie rinkos sprendimų, kai kur, pvz.., verslas – verslui lygmenyje, jo galbūt ir iš vis atsisakius, palengvinant įėjimo į energetikos rinką sąlygas ir leidžiant konkuruoti, išloštų tiek gamintojai, tiek pirkėjai, tiek reguliatorius. Namus šildytų energija, o ne ugninga politikų retorika.
Žilvinas Šilėnas, LLRI vyresnysis ekspertas
