Vienas seniausių ir liberaliausių pasaulio savaitraščių „The Economist“ retai pagiria valstybes, turinčias aukštus mokesčių tarifus ir dideles valdžios sektoriaus išlaidas. Tačiau šią savaitę Šiaurės valstybės – Danija, Švedija, Norvegija ir Suomija – pristatomos kaip pavyzdinės valstybės, sugebėjusios sumažinti perskirstymą per biudžetą, skatinti konkurenciją teikiant viešąsias paslaugas ir aptirpdyti valstybės skolą neprarandant „gerovės valstybių“ etiketės.
Lietuvos valdžios atstovai turėtų atkreipti dėmesį į šį „The Economist“ 14 puslapių ekspertinį straipsnį, sugriaunantį daugelį populiarių mitų apie Skandinavijos valstybes ir atskleidžiantį novatoriškas jų sėkmės prielaidas, vadinamas „progresyviąja kaire“ – visišką skaidrumą ir efektyvumo matavimą teikiant viešas paslaugas bei intensyvią konkurenciją tarp jas teikiančių valstybinių ir privačių institucijų.
Paradoksalu, tačiau neretai Lietuvos politikai ir ekonomistai, pagrįstai idealizuojantys Skandinavijos valstybių sėkmę, jos priežastis mato lyg pro sulūžusį binoklį – žemyn galva. Vienas iš esminių šių valstybių viešųjų paslaugų teikimų principų – jas gali ir turi vienodomis sąlygomis teikti ir privačios, ir valstybinės institucijos. Tokia konkurencija verčia ne tik efektyviai naudoti valstybės skiriamas lėšas, bet ir užtikrina paslaugų kokybės gerėjimą.
Tuo tarpu Lietuva šioje srityje nori sukti itin neprogresyviu ir daugelyje valstybių nepasiteisinusiu keliu – konkurencijos suvaržymu, sutelkiant dėmesį į valstybinių institucijų, o ne jų teikiamų paslaugų gavėjų poreikius. Lietuvoje skandinavišką valstybės modelį giriantys politikai ir ekonomistai tuo pačiu metu kritikuoja aukštojo mokslo reformą ir studento bei mokinio krepšelius. Tačiau krepšelių idėja ir veikimo principas yra nukopijuoti būtent nuo Danijos ir Švedijos, tokio studijų finansavimo sistemos autorių. Vienas iš pamatinių šios sistemos principų – moksleivis ir studentas gali laisvai pasirinkti, privačioje ar valstybinėje institucijoje jis nori mokytis už valstybės jam skiriamas lėšas.
Selektyvus lygiavimasis į Skandinavijos valstybes, pavyzdžiui, kopijuojant didesnių mokesčių modelį, bet atsisakant surenkamų lėšų panaudojimo skaidrumo, efektyvumo ir paslaugų kokybės didinimo būtinybės būtų ne tik nenuoširdus, bet ir vestų prie dar didesnio mokesčių vengimo ir užprogramuotų viešojo sektoriaus fiasko. Tai būtų lyg bandymas suteikti pagreičio burlaiviui, prie jo bortų montuojant ratus. Yra greitesnių ir efektyvesnių būdų suteikti pagreitį viešųjų paslaugų kokybės gerinimui.
Lietuvos valstybiniame sektoriuje pernai dirbo 29 proc. visų užimtųjų. Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacijos (EBPO), vienijančios pažangiausias pasaulio valstybes, vidurkis yra beveik dvigubai mažesnis ir siekia tik 15 procentų. Maždaug trečdalis darbuotojų viešame sektoriuje būdingas tik valstybėms, perskirstančioms itin didelę BVP dalį per valdžios biudžetą, pavyzdžiui, Švedijai. Lietuva, turėdama per daug viešo sektoriaus darbuotojų su turimomis finansinėmis galimybėmis, negali jiems užtikrinti adekvataus vidutinio darbo užmokesčio, o dėl to kenčia ne tik visų jų motyvacija bei paslaugų kokybės, bet klesti ir kyšininkavimo problema.
Dėl šios priežasties reikėtų ne bandyti padidinti valstybinių sveikatos apsaugos ar mokslo institucijų finansavimą, taip užkertant kelią paslaugas teikti privačioms gydymo ir mokymo įstaigoms, o spręsti esminę problemą. O ją atskleidžia oficiali statistika – Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuva yra viena pirmųjų valstybių pagal įvairių valstybės tarnautojų, ligoninių lovų, mokyklų ir universitetų skaičių tenkantį tūkstančiui gyventojų. Kai kas galėtų tokia statistika pasidžiaugti, tačiau ar ne svarbiau yra ne ligoninių lovų skaičius, o per kiek laiko joje gulintis pacientas pasveiksta? Ir ar tikrai naudingas mokyklos suolas ar universitetas, jei jame įgytos žinios neįgalina nei rasti darbo, nei pačiam kurti naujas darbo vietas?
Tokia padėtis susidarė dėl to, kad per pastarąjį dešimtmetį valstybėje gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo apie 14 proc., o per tą patį laikotarpį valstybinių įstaigų ir valstybės tarnautojų skaičius nemažėjo, o kartais net ir augo. Todėl reikėtų sukąsti dantis ir imtis nepopuliaraus, bet akivaizdaus darbo – viešojo sektoriaus optimizavimo. Tai būtų tiesiausias kelias efektyviau naudoti valstybės lėšas, suteikiant gyventojams galimybes gauti aukštesnės kokybės paslaugas. Dar daugiau, paskirstant tą patį lėšų kiekį mažesniam valstybinių institucijų ir valstybės tarnautojų skaičiui, būtų galima užtikrinti spartesnį vidutinio jų darbo užmokesčio augimą.
Labai nepopuliaru kalbėti apie tai, kad teks uždaryti kurio nors regiono mažesnę ligoninę ar universitetą. Tačiau reformos populiarumas ir jos rezultatas priklauso nuo to, kaip ji įgyvendinama ir kaip atskleidžiama jos būsima nauda. Ar tikrai būtų nepatenkintų tuo, kad artimiausia ligoninė bus keliolika ar keliasdešimt kilometrų toliau nei dabar, tačiau joje esanti modernesnė įranga ir gydytojų kompetencija užtikrintų aukštesnę gydymo paslaugų kokybę? Ar visi studentai ir jų tėvai būtų nepatenkinti, jei artimiausias universitetas būtų ne gimtajame mieste, bet jį pabaigęs absolventas turėtų galimybę rinktis darbdavį ir nesidomėti, koks šiuo metu Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas?
Nerijus Mačiulis
