Į pirmąją maratono dieną labiausiai patyręs Dakaro lietuvis išvažiavo ką tik surinktu ir neištestuotu varikliu. Nors A. Juknevičius rezultatų lentelėse stabiliai kilo pozicijomis aukštyn, variklio temperatūros problemos ir toliau kamavo ekipažą. Antroji maratono diena prasidėjo įspūdingu bendru startu paplūdimyje, tačiau atostogų nuotaika lenktynininkų nelydėjo ilgai – po paplūdimio jie šoko į vienas didžiausių iki šiol sutiktų kopų ir ten prasidėjo reikalai.
„Iškart pajautėm, kad mūsų variklio situacija labai bloga. Teko stoti – kartais kas 5 km, kartais kas 15 km, vėl pradėjom vandens medžioklę. Galiausiai neatlaikė viena iš žarnelių – teko stoti ir remontuoti. Važiavome toliau, bet jau pačioj pradžioj buvo aišku, kad jei atvažiuosime į finišą, tai bus paryčiais,“ – apie nuotykius trasoje pasakoja „CRAFT bearings“ komandos lenktynininkas A. Juknevičius
Po tokių nuotykių, kuriuos per pirmąją maratono pusę patyrė 315-uoju numeriu pažymėto Dakaro ralio vilko Antano Juknevičiaus komanda turbūt jau daugelis būtų susikrovęs mantą ir patraukęs artimiausio oro uosto link. Tačiau šio lietuvių ekipažo nuotaikos ir šypsenos veide pasibaigus maratoniniam greičio ruožui byloja – jie ne tik nesitrauks, tačiau dar turi neužbaigtų darbų.
„Visi į mus žiūrėjo kaip į savižudžius – tie visi, kuriuos sutikom miegančius kopose stabdė mus ir prašė nebevažiuoti, o mes jiems atsakom – aqua, aqua (red. Pat. vanduo), – juoką keliančias istorijas pasakoja A. Juknevičius. – Visi važiuojantys gale pasirūpinę didžiuliais LED žibintais, o mes jau du-tris metus naktimis nevažiavę su vienu žibintuvėliu ant Dariaus galvos, kuris dar likus 3 km pats pasidavė.“
Lietuvis atskleidė, kad technikų komanda iš kart kibs į darbus – jie jau pasiekė susitarimą su „KAMAZ Master“ komanda, kuri laisvą dieną taip pat atlikinės variklio remontą, todėl šlifuoti variklio galvas komandos veš kartu. Poilsio diena „CRAFT bearings“ komandos mechanikams toli gražu neprimins savaitgalio.
