„Kai mane paguldė į ligoninę, visą laiką tvirtinau daktarams, kad jie veltui man kiša savo tabletes, nes mano smegenys mirusios. Aš praradau gebėjimą jausti skonį ir kvapą. Praradau poreikį valgyti, bendrauti ir apskritai nejaučiau jokio poreikio ką nors daryti. Galų gale pradėjau slampinėti po kapines, nes taip jausdavausi esąs arčiausiai mirties.“
Prieš devynerius metus Grahamas prabudo ir suprato, kad yra miręs, rašo newscientist.com. Jį buvo užvaldęs vadinamasis Kotaro sindromas (dar žinomas kaip vaikščiojančio lavono sindromas – balsas.lt) – retas susirgimas, kai žmogus būna įsitikinęs, kad jo kūno dalis arba visas kūnas yra miręs. Grahamo atveju ta kūno dalis buvo smegenys. Jis buvo tikras, kad pats jas nužudė elektros srove. Kotaro sindromas išsivystė persirgus labai gilia depresija, kai Grahamas keletą sykių iš tiesų mėgino nusižudyti nusinešęs į vonią elektros prietaisų.
Prabėgus aštuoniems mėnesiams jis ėmė įtikinėti savo gydytoją, kad jo smegenys yra mirusios arba kad jų galvoje išvis nėra. „Tą labai sunku paaiškinti, – sako Grahamas. – Aš jaučiau, kad mano smegenys daugiau nebeegzistuoja. Aš vis sakydavau daktarams, kad tabletės nepadės, kadangi smegenų nebėra. Aš jas suspirginau vonioje“.
Daktarai siūlė pasitelkti logiką. Netgi pripažindamas, kad štai jis sėdi, kalba, kvėpuoja (kitaip tariant, gyvena), jis niekaip negalėjo pripažinti, kad jo smegenys gyvos. „Visos tos kalbos mane tik erzino. Nesupratau, kaip galiu vaikščioti ir kalbėti, jei mano smegenys mirusios. Aš aiškiai žinojau, kad mano smegenys yra mirusios, ir baigtas kriukis“, – aiškino Grahamas.
Nepasiekę jokių rezultatų vietos daktarai susisiekė su medicinos garsenybėmis: neurologu Adamu Zemanu iš Ekstero (Exeter) universiteto (Jungtinė Karalystė) ir Stevenu Laureysu iš Lježo universiteto (Belgija).
Limbo būsena
„Tai buvo išskirtinis pacientas, – prisimena daktaras A. Zemanas. – Jis jautė, kad yra atsidūręs limbo būsenoje – tai yra nei gyvas, nei miręs.“
Niekas nežino, kaip plačiai yra paplitęs Kotaro sindromas.1995 metais buvo paskelbti Honkongo psichiatrijos klinikų 349 pagyvenusių pacientų tyrimų rezultatai. Šiems pacientams pasireiškė simptomai, primenantys Kotaro sindromo simptomus. Tačiau dažniausiai šie simptomai išnykdavo be pėdsako greitai ir efektyviai gydant depresiją (kuria paprastai žmonės serga prieš pasireiškiant Kotaro sindromo simptomams). Todėl daugelyje mokslinių darbų Kotaro sindromui priskiriami reti ligos atvejai, tokie kaip Grahamo susirgimas. Kai kurie Kotaro sindromo kamuojami pacientai mirė iš bado, nes buvo įsitikinę, kad maisto jiems nebereikia.
Kiti mėgino atsikratyti kūno, gerdami nuodus, nes nematė kitos galimybės išsilaisvinti iš „vaikščiojančių numirėlių“ būsenos.
Grahamu rūpinosi brolis ir slaugė, jie prižiūrėjo, kad jis valgytų. Tačiau egzistavimas Grahamui neteikė jokio džiaugsmo. „Aš nenorėjau susitikinėti su žmonėmis. Niekas neteikė man malonumo. Iki ligos dievinau savo automobilį. Susirgęs prie jo nė nesiartindavau. Visa, ko man norėjosi, – tik pasitraukti“, – pasakojo jis.
Netgi cigaretės negelbėjo. „Aš praradau gebėjimą jausti kvapą ir skonį. Valgyti nebereikėjo, nes buvau miręs. Kalbėti irgi nebebuvo prasmės. Aš net minčių jokių nebeturėjau. Viskas buvo be prasmės“, – pridūrė Gragamas.
Medžiagų apykaitos sulėtėjimas
A. Zemanas ir S. Laureysas ištyrė Grahamo smegenis ir rado paaiškinimą, kodėl jo būsena yra tokia.
Pozitronų emisijos tomografu jie ištyrė medžiagų apykaitos procesus ligonio smegenyse ir priėjo stulbinamą išvadą: medžiagų apykaitos intensyvumas didelėse priekinės ir parietalinės smegenų zonų srityse buvo toks mažas, kad buvo artimas vegetavimo būsenai.
Kai kurios iš šių sričių formuoja tam tikrą sistemą, kuri yra mūsų savimonės pagrindas. Ši sistema yra atsakinga už gebėjimą atkurti atmintyje praeitį, formuoti savojo „aš“ pojūtį ir jausti atsakomybę už savo veiksmus.
„Grahamo smegenys funkcionavo maždaug taip pat, kaip jos funkcionuoja paveiktos anestetikų arba miegant. Anksčiau aš niekada nieko panašaus nesu regėjęs, kad taip būtų su žmonėmis, kurie turėjo sąmonę ir galėjo savarankiškai judėti“, – sakė S. Laureysas.
A. Zemanas padarė prielaidą, kad Grahamo smegenų darbui įtakos galėjo turėti antidepresantai, kurių jis vartojo labai daug.
Po psichoterapijos procedūrų ir gydymo medikamentais Grahamas pamažu ėmė sveikti. Dabar jis gali apsieiti be pašalinių pagalbos. Grįžo sugebėjimas patirti gyvenimo džiaugsmą.
„Negaliu sakyti, kad esu visiškai sveikas, bet jaučiuosi žymiai geriau. Man nebeatrodo, kad mano smegenys yra mirusios. Ir man patinka būti gyvam“, – sakė Grahamas.
