Koncertuose kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus, K. Smoriginas atliks šio žanro šedevru laikomą itin dramatišką kūrinį – rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio vokalinį ciklą „Mirties dainos ir šokiai“, taip pat A. Rubinšteino ir N. Rimskio-Korsakovo operų arijas.
Kostai, papasakokite apie savo koncertų sezoną. Kur dirbate šiuo metu, kokie Jūsų artimiausi planai?
Vos prieš kelias savaites grįžau iš Londono – „Covent Garden‘e“ baigiau darbus naujame ir visiškai nestandartiniame Barrie Kosky režisuotame „Karmen“ pastatyme. Spektaklyje nebuvo jokių cliché, absoliučiai jokių standartinių sprendimų – tai buvo lyg kabaretas, lyg miuziklas, bet viskas perkelta į operą. Scenoje stovėjo didžiuliai laiptai, reikėjo judėti, šokti, tad šis pastatymas man buvo išties didelis iššūkis.
Po pasirodymų Lietuvoje išskrendu vėl atgal į Londoną – laukia naujas R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ pastatymas, devyni spektakliai. Tai bus mano debiutas R. Wagnerio operoje – iki šiol jo muziką yra tekę atlikti tik koncertinėje scenoje. Vėliau su šeima išskrendame į Brėgencą – čia antrą vasarą vyks labai gražus ir įspūdingas operos festivalis, kuriame operos spektakliai yra statomi ant ežero vandens – pati scena ir dekoracijos stovi vandenyje. Vaizdas labai įspūdingas, todėl kiekvieną vakarą čia apsilanko apie 6000 žmonių.
Šiame festivalyje taip pat dainuosiu „Karmen“, bet jau kitokią – tai bus danų režisieriaus Kaspero Holteno pastatymas su daug vandens, kateriais, šokiais, didžiuliu šou ir labai įdomiais sprendimais. Rudenį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre laukia premjera – Béla Bartóko opera „Mėlynbarzdžio pilis“. Šią operą dainuosiu pirmą kartą, tad bus labai įdomu. Laukia didžiulis iššūkis – operoje yra tik du personažai, labai sudėtinga muzika, vengrų kalba, todėl tikrai yra, ką veikti ir ką studijuoti. Vėliau seka Oslo filharmonija, Dalios Ibelhauptaitės ir „bohemiečių“ P. Čaikovskio „Pikų damos“ premjera, išvykos į Izraelio operą su „Eugenijumi Oneginu“, G. Puccini „Toskos“ pastatymas Kanų, Monpeljė teatruose Prancūzijoje – čia pirmą kartą užsienio scenoje atliksiu Skarpijos vaidmenį. Tad laukia labai įtemptas sezonas. Dabar spektakliai yra planuojami bent 2–3 metams į priekį.
Kai toks įtemptas grafikas, kaip Jūs geriausiai pailsite?
Visi pastarieji metai man buvo labai darbingi, didelių pauzių neturiu, tad jeigu išeina, labai džiaugiuosi tiesiog būdamas namie, Vilniuje, su šeima – vaikais, žmona, tėvais... Čia visąlaik labai maloniai ir smagiai praleidžiam laiką. Jeigu vasarą pavyksta būti Lietuvoje, važiuojame į savo sodybą kaime – turime mažutį namuką ir ant ežero kranto labai gerai galime visi vasaroti. Man asmeniškai jau niekur nebesinori važiuoti – lietuviško kaimo tikrai užtenka. Ir nesvarbu – gali lyti, snigti, būti giedra ar apsiniaukę. Atsigulti į savo lovą ir apkabinti artimiausius žmones – tai yra svarbiausia.
Balandžio 14–15 d. koncertuosite su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro G. Rinkevičiaus. Pasirinkote atlikti neeilinį kūrinį – M. Musorgskio vokalinį ciklą „Mirties dainos ir šokiai“. Kuo šis kūrinys Jums įdomus?
Man gyvenime teko susipažinti ir draugauti su tokiu didžiu žmogumi kaip Dmitrijus Chvorostovskis – bendrauti, bičiuliautis, priimti jį mūsų sodyboje, kartu dainuoti koncertuose, operų pastatymuose, dalyvauti įrašuose. Dmitrijus buvo ne kartą atlikęs šį M. Musorgskio vokalinį ciklą – mane tai sužavėjo, nes muzika yra tikrai labai išskirtinė. Apskritai M. Musorgskis mane labai jaudina – tai labai galinga, melodinga ir jautri muzika. Pats kompozitorius, manau, nebuvo labai laimingas žmogus. Jis turėjo baisią bėdą – alkoholizmą, ir kūrė visą muziką labai jautriai, labai išgyvendamas ir jausdamas viską ne iš pačios geriausios pusės. Todėl paties kompozitoriaus kančiõs, skausmo, jautrumo ir meilės jo kūryboje yra labai daug.
M. Musorgskio ciklas „Mirties dainos ir šokiai“ parašytas XIX a. antroje pusėje pagal Arsenijaus Goleniščevo-Kutuzovo eilėraščius. Kokios jų temos?
Ciklas pasakoja keturias istorijas. Pirmos dvi – apie mamos jausmus, laikant mirštantį kūdikį, ir mirštančią jauną moterį, kurią aplanko mirties riteris. Trečia istorija pasakoja apie žmogelį, kuris ėjo kaimo keliuku, žiemą, galbūt per daug išgėręs, nuvirto, užmigo, sušalo ir numirė. Pūga jį užklojo, paskui atėjo pavasaris – jau ir medžiai pradėjo žydėti, paukščiai čiulbėti, o žmogelis kaip gulėjo, taip ir guli... Ketvirtoji tema apie mūšį, į kurį mirtis ateina susirinkti savo kovotojų. Ji sako: „Stokit, negyvėliai, prieš mane – aš noriu jus visus suskaičiuoti! Gyvenimas jus supykdė, todėl jūs kovosite iki galo ir būsite kartu su manim.“ Kartais dainuoji, ir šiurpas eina. Pati muzika yra labai galingai parašyta, tik atlikimas iš pradžių nebuvo skirtas žemam balsui. Kūrinys buvo parašytas mecosopranui arba altui – moteriškiems balsams, paskui jį transponavo, ir laikui bėgant ciklą ėmė dainuoti tenorai, baritonai, o galiausiai ir bosai.
Užsiminėte apie dramatišką M. Musorgskio gyvenimą. Dažnai girdime, kad menininkui, jo kūrybai yra reikalinga drama. Kaip manote, ar tai – tiesa?
Aš manau, be abejonės. Vienas menininkas gali būti labai tylus žmogus, labai giliai savyje kenčia ir išgyvena, kitas – priešingai, labai aršiai rėkia, bėga, daužosi... Manau, kad menininkas iš tikrųjų save alina, nes pati specialybė yra kupina didelio streso. Tam, kad papasakotum viską tiksliai ir teisingai, nemeluojant ne tiktai žiūrovui, bet ir pačiam sau, turi tame gyventi ir tai suprasti. Šiandien dienai operos dainininkas yra tapęs visišku aktoriumi. Reikalavimai yra labai aukšti, statiškumo praktiškai nebeliko – viskas turi būti perleista per vidų, savo paties patirtį, gyvenimą. Nauja režisierių karta iš operos artisto reikalauja to paties kaip ir iš dramos aktoriaus. Galbūt yra artistų, kuriems labai lengvai sekasi įsigyventi į savo kuriamus personažus – man tai yra sunku. Aš visą laiką labai giliai bandau suprasti, pajausti, viską perteikti tekstu ir charakteriu. Iš dešimties spektaklių galbūt tik du būna neblogi. Kiekvienąkart dėl to išgyveni, ir kai tau atrodo, kad yra labai gerai, iš tikrųjų būna nelabai pavykę, o kai atrodo, kad nesisekė, ir viskas ne taip, kaip turėtų būti, žmonės ateina su ašaromis ir sako: „Žinote, šiandien buvo nuostabu!”. Toks yra menininko, kūrėjo gyvenimas.
Parengė Ieva Bačiulytė
