Po daugelio metų beprotiško lėkimo per gyvenimą aktorius, režisierius ir bardas Kostas Smoriginas vieną gražią rudeniškai šiltą dieną pagaliau nusprendė iš širdies pailsėti kaime. Ironiška, bet būtent čia idilės minutę jį pasivijo Dievo pirštas, vardu insultas, rašo „Respublika“.
Iš ligoninės - į koncertą
„Viešpats mane paglostė, kartu ir pagrūmojo. Davė butelį gero viskio ir neleido gerti... - šypsosi Kostas, prisimindamas, ko gero, vienas baisiausių savo gyvenimo akimirkų. - Tai buvo ženklas, perspėjimas, kad mano resursai pasibaigė. Atvirai kalbant, be poilsio gyvenau jau ne vieną dešimtmetį“.
Koncertai ar spektakliai kas keletą dienų, neišmiegotos naktys, valgymas bet kada ir bet kaip, nuolatinis stresas ir poilsio derinimas su darbu padarė savo. Galiausiai paaiškėjo, kad tai nesuderinama... Bet ir dabar, išėjusį iš ligoninės, K.Smoriginą sunku sustabdyti. Nors, atrodo, tempas turėjo sulėtėti. „Čia charakterio bruožas. Turbūt ir mirsiu toks šokinėjantis, purkštaujantis, besikarščiuojantis. Tokia mano natūra, kitaip nebus“, - juokiasi K.Smoriginas.
Dar užvakar, baigęs gydymą ligoninėje, jis skubėjo į miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ premjerą. Džiaugiasi, kad lietuviškas miuziklas atgimė, bet pripažįsta ir tapęs atlaidesnis, ne toks priekabus kolegoms. Vakar ryte sutvarkęs paskutinius reikalus išlėkė koncertuoti į Šiaulius. Sako tiesiog nenorėjęs nuvilti kolegų - juk koncertas buvo suplanuotas prieš du mėnesius. Žadėjo dainuoti kiek kukliau, kiek mažiau, tuo labiau kad ir ranka po insulto dar ne tokia lanksti, pirštai ne taip mikliai gali brązginti gitaros stygas. „Kaip senas vilkas aš prisitaikau...“ - vėl šypteli.
Reabilitacija rudenėjančioje Palangoje
Dar tą patį vakarą po koncerto K.Smoriginas su žmona Dalia ir anūkėle Goda išvažiavo prie jūros. Keletą dienų Palangoje jis pasidžiaugs moteriška kompanija, o paskui mėnesį liks reabilituotis vienas. Ir mėgins išmokti niekur neskubėti. Gal tiesiog vaikščios rudeniškomis Palangos gatvėmis. Sako, kurortas jam dabar gražiausias, kaip ir žiemą ar pavasarį. Tik ne vasarą. Gal žiūrės televizorių savo butuke visai greta reabilitacijos klinikos, gal užsuks į interneto kavinukę, nes yra užkietėjęs naujųjų technologijų gerbėjas. Be to, ką gali žinoti, kada prireiks ką susirasti, parsisiųsti ar... pasiųsti.
„Atvirai sakant, supratau, kad viskas yra sąlygiška. Nėra žmogaus, nėra koncertų. Ir niekas nesugriūna - pasaulis toliau juda, atkeliauja ruduo, atkeliaus ir žiema. Gal viena kita daina mažiau bus, - į jį pristabdžiusią ligą filosofiškai žvelgia Kostas. - Taip dirbti, kaip dirbau iki šiol, aš turbūt nebegalėsiu. Bent jau nenorėčiau dirbti taip alinančiai. Ir ne dėl pinigų, tiesiog reikia išmokti ilsėtis ir patausoti, labiau mylėti save. Buvau pakliuvęs į tikrą verpetą“.
Pašėlusio tempo padariniai
Nors staiga lyg iš niekur nieko pradėti gyventi kitaip reikia didžiulių valios pastangų, jau dabar K.Smorigino gyvenimas po truputį keičiasi. Vietoj dviejų pakelių per dieną jis surūko dešimt cigarečių. Na, kartais šiek tiek daugiau... Gal kiek kitaip pradėjo vertinti gyvenimą. Nors ir taip visada iš jo ėmė viską, ką šis pasiūlydavo. Gulėdamas ligoninėje jis neklausė savęs: „Kodėl man?!“ Va tokių minčių tai nebuvo. Užtat buvo tiek dėmesio, maisto, gėlių ir skambučių, kiek vargu ar tikėjosi sulaukti.
„Staiga aš supratau, kad vis dėlto draugų turiu daugiau nei priešų. Ačiū visiems, kurie mane lankė, jaudinosi, skambino iš visų pasaulio galų. Ir už tuos valgius, kurių prinešė tiek daug... Grįžau stipriai praturtėjęs, - juokiasi K.Smoriginas. - Kita vertus, buvo ir spekuliacijų, smalsumo, sensacijos, skandalo... Man išskirtinio dėmesio nereikia, man buvo reikalinga išskirtinė ramybė... Niekuo aš nesiskiriu nuo kitų žmonių. Tai, kas nutiko man, laukia daugelio iš mūsų. Tai šalia, tik kai ką aplenkia, o kai ko - ne. Tai buvo pašėlusio gyvenimo tempo padarinys. Galbūt ir nesaugojimo savęs. Du pakeliai cigarečių per dieną, alkoholis, norint sumažinti stresą, kažką savyje užgesinti, sudeginti, ištrinti failus - paspausti „Delete“.
Geležinis draugas
Ištikus nelaimei, košmarą išgyveno ir K.Smorigino šeima. Sūnus Kostas tuo metu po atostogų Lietuvoje jau buvo išvykęs į Londoną. Žmona Dalia stengėsi išlikti tvirta, kiek tik galėjo. „Daliai reikia atiduoti pagarbą už tai, kad ji yra toks geležinis mano draugas. Geležinė moteris, o kartu ir labai moteriška, švelni, graži. Ji viską priėmė labai stojiškai. Darė tai, kas buvo būtina, privaloma, įmanoma padaryti. Tai, ko kitas negali padaryti. Ji - artimiausias mano žmogus ir draugas“, - kalba Kostas.
Dabar jiedu jau vaikšto spalvotų lapų nuklotomis Palangos gatvėmis. Drauge ištvėrę sunkų likimo išbandymą. „Aš daug ką planuoju, - dar tarsteli K.Smoriginas. - Planuoju pakeisti gyvenimo būdą. Žinau, kad visi taip šneka, bet tikiuosi... Pagaliau esu priverstas. Nėra kur trauktis, deja“.
Algė Ramanauskaitė
("News Bridgepix" nuotr.)
