Nuo Saulės sistemos maždaug per 3000 šviesmečių nutolusios viena aplink kitą sukasi dvi senos žvaigždės. Šis jų suartėjimas ilgainiui pasibaigs tragiškai joms abiems, po jų susidūrimo danguje įsižiebs supernova.
Šią dvinarę žvaigždžių sistemą sudaro dvi baltosios nykštukės, užgesę, bet dar labai karšti kadaise buvusių normalių Saulės tipo žvaigždžių branduoliai. Šios dvi žvaigždės sukasi aplink viena kitą 600 km/s greičių, o po maždaug 900 000 metų įvyks įspūdingas sprogimas – supernova. Šių dviejų žvaigždžių pagalba astronomai tikisi patikrinti bendrąją Einšteino reliatyvumo taip pat supernovų susiformavimo teorijas.
Tai įmanoma dėl ypatingų šios poros fizikinių parametrų. Žemės ir Neptūno dydžio žvaigždės sukasi aplink viena kitą nutolusios per vieną trečiąją atstumo tarp Žemės ir Mėnulio, jų apsisukimo periodas –12 min., tarp jų nėra jokios sąveikos, jokio apsikeitimo medžiaga todėl tai tampa unikalia žvaigždine laboratorija. Tyrėjų komanda, vadovaujama Voreno Brauno (Warren Brown) iš Harvardo-Smitsono astrofizikos centro, šią žvaigždžių porą atrado 6.5 m skersmens Mount Hopkins observatorijos teleskopu Arizonoje registruodami žvaigždžių spektrus ir iš jų matuodami poros narių judėjimo greičius.
Baltosios nykštukės – labai tankūs objektai, vienas arbatinis šaukštelis medžiagos iš baltosios nykštukės Žemėje svertų maždaug toną. Kai du tokie masyvūs objektai sukasi aplink vienas kitą, jie sukuria tam tikrus raibulius erdvėlaikyje (žr. dailininko įsivaizdavimą: Tod Strohmayer/CXC/NASA and Dana Berry/CXC), kokius vandens paviršiuje sukuria į ežerą mestas akmenukas. Šie raibuliai vadinami gravitacinėmis bangomis ir joms susidarant kiekviena iš žvaigždžių poroje netenka dalies energijos, taip labai lėtai artėdamos viena prie kitos. Anot Brauno, pastarosios poros atradimas unikalus dar ir tuo, jog tarp poros narių nevyksta jokios sąveikos, todėl galima labai tiksliai išmatuoti gravitacinių bangų sukeliamus efektus.
Žvaigždžių poros atradimas gali padėti išsiaiškinti nežinomus žvaigždžių evoliucijos aspektus. Ilgai bvo diskutuojama, ar baltųjų nykštukių susidūrimo pasėkoje gali atsirasti Ia tipo supernova, kurios, manoma, susidaro tuomet, kai poroje egzistuoja normali žvaigždė ir baltoji nykštukė. Iš pirmosios medžiaga krenta į antrąją, tokiu būdu auga baltosios nykštukės masė. Kai ji peržengia tam tikrą ribą, įvyksta sprogimas. Kas bus, kai susidurs dvi naujai atrasto žvaigždės, niekas nežino. Naudojantis dabar egzistuojančiais modeliais galima teigti, kad susiformuos viena supermasyvi baltoji nykštukė, arba labai blanki supernova. Braunas teigia, kad jei tai būtų šių supernovų atsiradimo šaltinis, tai ir baltųjų nykštukių poros turėtų būti atrandamos tokiu pačiu dažniu, kaip ir supernovos.
Kad būtų galima išsiaiškinti šiuos klausimus, reikia atlikti stebėjimus, kuriuos komandai pavyks įgyvendinti tik rudenį, nes dabar baltųjų nykštukių pora pasislėpusi už Saulės.
