Nors nepritekliai skurdina JAV, Rusijos ir kitų šalių kosmines programas, Amerikosnacionalinė aeronautikos agentūra (NASA) ir toliau varžosi su Rusija atlikdama įvairiausius kosmoso tyrimus. Ko gero, tai vienintelė mokslo sritis, kur tokios varžytynės nemažina tempo nuo pat istorinio J. Gagarino skrydžio prieš pusšimtį metų. Dabar jų objektai – Mėnulis, Marsas, Jupiteris...
NASA pasirinko kosminius zondus
Atsiliepdama į vasario mėnesį rusų mestą iššūkį (šio mėnesio 14 dieną keletas kosmonautų nužengė į Marso dulkes; tiesa, tai buvo tik imitacinio pobūdžio skrydis į Raudonąją planetą), NASA praėjusį šeštadienį iš Kanaveralo kyšulio paleido du palydovus į Mėnulio orbitą. Misija vadinama GRAIL – tai angliško misijos apibūdinimo „Gravity Recovery and Internal Laboratory“ santrumpa. NASA vadovas Charlesas Boldenas žurnalistams pareiškė, kad kalbos, jog kosminės misijos mažinamos dėl finansavimo trūkumo, tėra kalbos.
GRAIL programą sudaro du identiški kosmoso aparatai, kurie skrieja smarkiai ištęsta elipsine Mėnulio orbitos trajektorija. Jų pavadinimai kol kas sąlyginiai – A ir B, bet NASA netrukus paskelbs konkursą, per kurį JAV moksleiviai siūlys abiejų aparatų pavadinimus. Aparatai tirs didžiausio Žemės palydovo gravitacinį lauką ir vidinę Mėnulio sandarą.
Tiesus atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra apie 400 tūkst. kilometrų. JAV erdvėlaivių „Apollo“ ekipažai, kurie buvo paleisti 1967–1972 m. Mėnuliui tirti (visa programa vyko 1961–1975 m., o 1969–1971 m. Amerikos astronautams kelis kartus pavyko pasivaikščioti Mėnulio paviršiumi), kelionėse užtrukdavo tris dienas, o GRAIL aparatai šį nuotolį įveiks daugiau kaip per tris mėnesius. Taip bus taupomi energijos ištekliai, todėl aparatai aplink Žemę nuskries 4 mln. kilometrų.
Pirmasis zondas į Mėnulio orbitą įskries Naujųjų 2012 m. išvakarėse, antrasis – sausio 1-ąją. 82 dienas jie skris vienas paskui kitą 55 km aukštyje orbita, kurios ašis eina per Mėnulio ašigalius. Kirsdami gravitacines anomalijas, mokslininkai keturiomis kameromis, įtaisytomis kiekviename zonde, matuos atstumą tarp aparatų, tai yra gravitacinį lauką. GRAIL misijos mokslinis direktorius Robertas Fogelis sako, kad naujieji palydovai 100 kartų tiksliau išmatuos šį lauką matomoje Mėnulio pusėje ir 1000 kartų – priešingoje.
Kiek anksčiau NASA savo palydovą „Juno“ paleido į Jupiterį. Tai kur kas ilgesnė kelionė, truksianti penkerius metus ir tirsianti, ar ši dujų planeta turi tvirtą branduolį, kokia jos atmosfera, magnetosfera ir palydovai. Kosminis aparatas taip pavadintas Junonos, griaustinio dievo Jupiterio žmonos, garbei. „Juno“ didžiausią Saulės sistemos planetą pasieks nešamas saulės baterijų. Atstumą iki Mėnulio jis įveikė per parą, o štai iki Jupiterio orbitos – net 2,8 mlrd. kilometrų. Tad tik 2016 m. aparatas įskries į Jupiterio orbitą, tirs planetos kilmę ir evoliuciją. Misijos kaina – 1,1 mlrd. JAV dolerių.
Amerikiečiai apleidžia TKS
JAV kosmoso aparatų paleidimo programa kainuoja, žinoma, mažiau negu erdvėlaivių išlaikymas ir naudojimas, tačiau ir jų efektas yra mažesnis. Nutraukusi pilotuojamus skrydžius, NASA dabar naudojasi Rusijos kontroliuojama Tarptautine kosmine stotimi (TKS). Štai ir dabar joje sukasi du rusų ir vienas NASA astronautas, jų grįžimas į Žemę su kapsule „Sojuz TMA-21“ numatytas penktadienio rytą. TKS, kuri veiks iki 2020-ųjų, kas pusmetį pasikeisdami paprastai dirba trys rusai, du amerikiečiai ir japonas. Tačiau praėjusį mėnesį sudužus rusų „Sojuz“ raketai, nesėkmingai bandžiusiai į kosmosą iškelti krovininį erdvėlaivį „Progress“, kosminės stoties ateitis atsidūrė nežinomybėje.
1999 metais, kai buvo statoma JAV ir Rusijos kartu išlaikoma stotis, daugkartinių erdvėlaivių era buvo pačioje aukštumoje, ir NASA išlaikė 150 astronautų komandą, rašo naujienų agentūra AFP. Tačiau 2011 m. šis skaičius sumažėjo iki 61. Po 30 metų užbaigus daugkartinių erdvėlaivių programą, Rusija liko vienintele šalimi, galinčia nugabenti žmones į TKS.
NASA numatė, kad iki 2016 metų, kai privatus sektorius jau tikisi būti išbandęs naują JAV kosminę kapsulę žmonėms į žemąją Žemės orbitą iškelti, turėtų būti mažiausiai 55–60 dirbančių astronautų.
2025 metais ir vėliau planuojamos misijos, turinčios nugabenti astronautus į Marsą ar asteroidą. Šios misijos reikš ilgesnį pasirengimą, ilgesnį buvimą kosmose, didesnį radiacijos poveikį, didesnę sveikatos sutrikimų ar išsekimo tikimybę, tad astronautus gali tekti anksčiau išleisti į pensiją.
Nors per metus į kosmosą skris mažiau astronautų nei daugkartinių erdvėlaivių programos laikais (jų nuo 28 sumažės iki 6), JAV reikia didesnio būrio, iš kurio galėtų rinktis. Klausimas kitas: ar pavyks jį išlaikyti nenuspėjamų ekonominių kataklizmų laikais?
Rusai išsilaipino... Marse
O Rusija, tarsi nejausdama nepriteklių, išlaiko ir TKS, ir, kaip minėjome, metų pradžioje pateikė ambicingą išsilaipinimo Marse projektą.
Rusijos spauda plačiai rašė apie pirmąjį imitacinį skrydį į Raudonąją planetą, kuris, kaip aiškina svetainė Mars500.ru, per keliasdešimt metų gali virsti visai realia kosmonautikos idėja. Dar 2007 m. rudenį prasidėjęs projektas „Mars-500“ susideda iš trijų etapų. Dabartinis – trečiasis – trunka 520 parų. Jis pradėtas pernai birželio 3-iąją ir bus baigtas šių metų lapkričio 5-ąją. Per jį sukuriamos artimos skrydžiui į Marsą ir išsilaipinimui jame sąlygos ir vyksta tyrimas „žmogus–aplinka“ – renkama informacija apie astronautų sveikatos būklę ir darbingumą: buvimo uždaroje erdvėje trukmė, autonomiškumas, ryšio su Žeme trukdžiai, resursų ribotumas. Taip pat tiriamas medicininis kosmonautų aprūpinimas ilgos trukmės skrydžiuose, šiuolaikinių technologijų, žmogaus apsaugos sistemų lygis. Siekiant psichologinės paramos kosmonautams netgi buvo surengtas šachmatų turnyras tarp ekipažo ir A. Karpovo.
Taigi, vasario 12 d. šešių kosmonautų – trijų rusų, prancūzo, italo ir kino – ekipažas pasidalijo į dvi grupes: du rusai ir prancūzas liko „kosminiame laive“, o italas, kinas ir rusas perėjo į modulį, iš kurio Aleksandras Smolojevskis ir Diego Urbina beveik dviem valandoms „išsilaipino“ Marse. Čia jie paliko šalių, dalyvaujančių eksperimente, vėliavėles, pasveikino rusų ir anglų kalbomis, išnešė iš modulio tyrimams reikalingą aparatūrą, aktyvavo tyrimo kompleksą, paskui pailsėję paėmė paviršiaus mėginius, dirbo su magnetometru.
Iš viso įvyko trys tokie išsilaipinimai. Vasario 18-ąją tai padarė kiti du kosmonautai. Eksperimente buvo ir nenumatyta situacija: vienas tyrėjas nugriuvęs susižeidė ranką, antrasis turėjo jam suteikti pagalbą ir nugabenti į modulį. Buvo išbandomi nauji skafandrai „Orlan-M“, kuriuos patobulino specialistai – sumažino jų svorį, padarė lankstesnes kojas ir kt. Iš viso skrydžio ir išsilaipinimo imitacija truks trejus metus.
Eksperimentas vyksta Rusijos medicinos ir biologijos tyrimų centre prie Maskvos, o jo eiga transliuojama Koroliove įsikūrusiame Skrydžių valdymo centre. Jis nėra slaptas: dar neregėtą Marso užkariavimo bandymą galima stebėti per „YouTube“ (http://mars500.imbp.ru/).
NASA turi konkurentų...
Politine ir ekonomine prasme, aišku, tokie eksperimentai nuostolingi. Visuotinio nepritekliaus laikais kone visos šalys, turinčios ambicijų tirti kosmosą, apkarpė tokių tyrimų biudžetus.
Štai NASA dar prieš metus paskelbė, kad šių metų kosmoso tyrimų biudžetas, ypač ambicinga 2004 m. pradėta programa „Žvaigždynas“ (į ją įeina astronautų grįžimas iki 2020 m. į Mėnulį, jo bazės įkūrimas ir net išsilaipinimas Marse), yra smarkiai mažinamas. Nors B. Obama Kongresui pasiūlė tęsti TKS veiklą, jis reikalauja atsisakyti iki 2020 m. planuojamo dar vieno amerikiečių astronautų išsilaipinimo Mėnulyje. Kaip vasarį skelbė interneto svetainė Space.com, astronautų skraidinimas TKS ir grįžimas į Žemės orbitą turi būti vykdomas ne NASA jėgomis, o komerciniais privačių bendrovių kosminiais aparatais. Vašingtonas neatsisako savo kosminės ekspansijos, bet dabar jo ambicijos apsiriboja vadinamųjų „degalinių“ – kosminių aparatų papildymo kuru – sistemos modernizavimu.
Žinoma, JAV vietą netruks užimti kiti. Turima galvoje ne tik Kinija, Indija ar Rusija, kurios įrengtai Tarptautinei kosminei stočiai lėšų davė tiek Amerika, tiek kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija. Dar tik įsisiautėjus finansų krizei, 2008-ųjų lapkritį, ES susitarė dėl 10 mlrd. eurų skyrimo Europos kosmoso plėtros programai, teigdama, kad tokios investicijos į aukštąsias technologijas išjudins ekonominio sąstingio apimtas rinkas. Kaip skelbė BBC, lėšos skiriamos Europos kosmoso agentūros veiklai remti. (Europos kosmoso agentūra (European Space Agency, ESA) jungia 18 šalių: 15 ES senbuvių bei Šveicariją, Norvegiją ir Čekiją.)
Lietuva – lygiavertė varžovė?
Gali atrodyti juokinga, ypač šiais nepriteklių laikais, tačiau ir Lietuva turi ambicijų prisijungti prie kosmoso užkariautojų. Na, žinoma, kalbama ne apie išsilaipinimą Mėnulyje ar Marse ar zondų paleidimą. 2007 m. Lietuva pradėjo svarstyti galimybę įsitraukti į Europos kosmoso programos veiklą.
Bet įstoti į ESA yra sudėtinga ir trunka mažiausiai 8 metus. Lietuvos narystė Europos kosmoso agentūroje yra dar tik siekiamybė. Šiuo metu su šia tarptautine organizacija kalbamasi tik dėl bendradarbiavimo, t. y. dėl stojimo į ją procedūros pirmojo etapo, kurio trukmė – apie trejus metus. Vienas toks etapas jau žlugo 2009 m. pabaigoje. Dabar paduota nauja paraiška, ir įstoti į ESA planuojama iki 2021 metų.
Agentūros specialistams reikia įrodyti, kad ESA nare tapti pretenduojanti šalis bus naudinga ir kad jai pakanka kompetencijos dalyvauti kosminiuose projektuose.
Tai ir nemaža finansinė našta. Dabar Europos kosmoso agentūros nario mokestis siekia 10 mln. litų. Tokią sumą Lietuvai reikėtų mokėti tik 2019 metais, o per 2010–2011 m. būtų tekę investuoti po du milijonus litų. Taigi, vien Lietuvos noro viešpatauti kosmoso platybėse, kai galingosios valstybės iš jų traukiasi ar keičia savo programas, gali nepakakti, jeigu apskritai tokios ambicijos neatrodys apgailėtinos.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
