Nemažai mokslininkų, tarp jų ir tokių žymių kaip Stephenas Hawkingas ar Carlas Saganas, mano, kad žmonės ateityje tikrai kolonizuos Visatą. Tačiau kodėl mes to galėtume norėti, ir kodėl nematome nė menkiausių požymių, kad kitos gyvybės formos mėgintų tai daryti?
Naujas mokslininkų iš Oksfordo universiteto Žmonijos ateities instituto (Oxford University's Future of Humanity Institute) straipsnis, skelbiamas žurnale „Acta Astronautica“, mėgina atsakyti į šiuos klausimus.
Kaip atskaitos tašku jame remiamasi Fermi paradoksu – tai fiziko Enrico Fermi 1950 metais suformuluotas teiginys, rodantis prieštaravimą tarp apskaičiuojamų didelių intelektualios nežemiškos civilizacijos egzistavimo tikimybių ir kontakto su jomis ar jokių jų egzistavimo įrodymų nebuvimo.
Vienas iš straipsnio autorių Stewartas Armstrongas teigia: „Yra du būdai žiūrėti į mūsų darbą. Pirmasis tai mūsų ateities įžvalga – žiūrint į jos progresą, žmonija tam tikru momentu be jokios abejonės galėtų pradėti kolonizuoti Visatą. Antrasis – susijęs su potencialiu svetimos gyvybės egzistavimu: savo darbe parodydami, kad yra santykinai nesudėtinga kirsti savo galaktiką ar nuskristi į gretimą, tuo pačiu visiškai neturime jokių to įrodymų. Tai Fermi paradoksą padaro dar keblesniu“.
Kitas autorius Andersas Sandbergas teigia: „Kodėl gi Žmonijos ateities instituto rūpi Fermi paradoksas? Kosminė tyla mums irgi šiek tiek gali pasakyti apie kitas civilizacijas – bent jau tiek, kad protinga gyvybė yra ypač retas reiškinys, arba ji turi priežasčių slėptis, arba ji gana lengvai ir greitai išnyksta ar susinaikina. Be abejo, tyla dar nereiškia, kad ji apskritai daugiau niekur neegzistuoja. Tačiau jei žmonija yra vienintelė tokia, ji turi jausti milžinišką moralinę atsakomybę. Jei atsakymas į Fermi paradoksą yra tas, kad protinga gyvybė susinaikina dar prieš pradėdama plisti į kosminę erdvę ar kitas planetas, vadinasi, mes esame daug didesnėje rizikos zonoje nei galėtume numanyti“.
Tačiau kiekvienas galimas atsakymas į Fermi paradoksą kelia tik dar daugiau klausimų. Pavyzdžiui, vadinama sinchronizacijos teorija teigia, kad kitos civilizacijos yra panašiame išsivystymo lygyje kaip ir žmonija, todėl dar kiek per anksti joms susitikti. Tačiau jau žinoma, kad daugelis Žemės tipo planetų yra daug senesnės už Žemę, ir amžiaus skirtumas siekia net milijardus metų.
Praeito amžiaus devintame dešimtmetyje buvo manoma, kad planetų Visatoje gali būti visai nedaug, bet vėlgi, dabar jau žinoma, kad jų daugiau nei mes galėjome įsivaizduoti, ir planetų, besisukančių apie savo žvaigždes, tiesiog knibžda.
Straipsnis taip pat nagrinėja, kaip mūsų civilizacija galėtų teoriškai išplisti ne tik Paukščių Tako galaktikoje, bet ir visoje Visatoje. Autoriai padarė kelias teorines prielaidas, tokias, kaip dirbtinio intelekto, galinčio savarankiškai replikuotis, ar Daisono sferos, galinčios apgaubti visą žvaigždę ir šią energiją panaudoti kosminiams skrydžiams sukūrimas – jų nuomone, tai galėtų įvykti ir per santykinai trumpą laiką
Bet kodėl civilizacija norėtų išplisti kitose galaktikose? Viena iš priežasčių galėtų būti kokia nors grupė, besijaučianti engiama, nebetelpanti ekosistemoje ar tikinti, kad tai yra jos pašaukimas. Tačiau tam galėtų priešintis centrinė valdžia, nenorinti prarasti kontrolės. Iš kitos pusės, pirmieji pradėję plėtrą įgytų pranašumų prieš kitas civilizacijas, net jei jų tikslas nebūtų kolonizavimas.
Viena iš pagrindinių straipsnio išvadų – jei kada nors praeityje kokia nors civilizacija būtų pradėjusi plėtrą į kitas planetas, ji būtų turėjusi pakankamai laiko pasiekti didžiąją dalį Visatos. Taigi, jei protinga gyvybė yra iš tiesų retas reiškinys, ji turėtų būti dar retesnė nei viena civilizacija galaktikoje. Arba jei kažkokios priežastys jas atgraso nuo kosminių kelionių, tos priežastys turi būti labai rimtos, kad nei vienoje iš milijardų galaktikų per milijardus metų protinga gyvybė to nepadarė.
Taigi, Fermi paradoksas lieka neišspręstas, ir dar blogiau, jis tapo keblesniu nei prieš šešiasdešimt metų.
