Beliko visai nedaug laukti, kol Bistrampolio dvaro pašonėje į dangų pakils Lietuvoje dar neregėtas aparatas – aviacijos pionieriaus prancūzo Henrio Farmano 1908-aisiais sukurto biplano kopija.
Lėktuvėlį iš medžio, drobės ir trupučio metalo bebaigiantis konstruoti Stasys Čepaitis savotiškai pateisins prieš dešimt metų įsigytam aerodromui draugų aviatorių juokais įdėtą Baikonuro vardą. Iš Kazachstano teritorijoje plytinčio didžiausio kosmodromo pasaulyje paleistas pirmas dirbtinis žemės palydovas, atliktas pirmas žmogaus skrydis į kosmosą, o iš Baikonuro Panevėžio pašonėje pakils pirmoji pasaulyje legendinio biplano tiksli kopija.
S.Čepaitis žino, kad po angaro skliautais sukonstruotas orlaivis – lygiai toks pat, į kokį prieš 103-ejus metus sėdosi garsusis aviatorius ir lėktuvų konstruktorius, pirmasis Europos lakūnas, apskridęs aplink pasaulį, H.Farmanas. Mat panevėžietis kopiją kūrė pagal 1910-aisiais vokiečių inžinieriaus Rozendalio padarytus biplano originalius brėžinius.
„Ar jis ne gražus?“ – baigiamu lėktuvėliu gėrisi konstruktorius.
Skristi „Farmanu“ virš Panevėžio buvo S.Čepaičio jaunystės svajonė. Dabar aviacijos aistruolis ją išpildys nors iš dalies, mat savadarbiais sparnais mojuoti galės tik virš laukų – tokiais aparatais skraidyti virš miestų ir gyvenviečių draudžia teisės aktai.
Visas biplanas – nuo ratų iki stipinų – sumeistrautas pono Stasio rankomis. Net detalės lietos tame pačiame angare. Tik krėslą, tokį pat, kokiame sėdėdamas Europos dangų raižė H.Farmanas, pagal pateiktą 1908-ųjų nuotrauką panevėžiečiui iš vytelių nupynė tautodailininkai iš Kauno rajono.
Mojuos lininiais sparnais
Penkerius metus prie biplano triūsiantis S.Čepaitis tvirtina, kad darbo liko visai daug – tik užkelti variklį ir sumontuoti lietuviška drobe aptemptas plokštumas.
Originalus „Henris Farmanas“ taip pat mojavo lininiais sparnais.
Konstruktorius tikisi nuo jaunystės puoselėtą svajonę išpildyti dar šią vasarą. Neabejotina, kad pažiūrėti unikalaus reginio į vietos Baikonurą susirinks nemaža minia aviatorių, padangių aistruolių ir tiesiog smalsuolių.
S.Čepaitis tvirtina į savadarbį atvirą lėktuvą sėsiantis be baimės.
O bijantiesiems aukščio primena, kad kelyje nelaimingų įvykių dar daugiau nei ore.
Konstruktorius skaičiuoja, kad pasiskraidymas „Henriu Farmanu“ nebus itin brangus – automobilinio variklio varamam biplanui valandai prireiks maždaug 10–12 litų degalų. Savadarbiu lėktuvėliu S.Čepaitis greičio rekordų nesumuš – greitis siekia vos 60–70 kilometrų per valandą.
Atviras orlaivis iš pirmo žvilgsnio atrodo itin trapus ir lengvutis.
S.Čepaitis nuramina: iš uosio ir tuopos sukonstruotas biplanas tvirtutėlis. Konstruktoriui pačiam keista, kodėl praėjusio amžiaus pradžioje H.Farmanas orlaiviui pasirinko šiuos medžius. Dėl to panevėžietis lėktuvo kūrėjas turėjo nemažai vargo.
„Labai sunku rasti ilgą uosį be šakų, tiesiomis rievėmis, nes tik toks nelūžta. Uosio gal dešimt kubų teko sudrožti biplano konstrukcijoms. Su tuopa buvo dar didesnių problemų. Paprašyti eiguliai parinkdavo tokių gražių medžių, atrodo, be jokios šakelės, o išpjauni ir matai, kad jie tetinka sukūrenti, tad meti ir vėl eini ieškoti kito. Tuopa – įdomi: nelūžta, neskyla. Bet uosis, nesakyčiau, kad labai geras. Keista, kad Farmanas jį pasirinko“, – „Sekundei“ pasakojo S.Čepaitis.
Konstruktorius juokauja trečiąjį H.Farmano sukurtą biplano modelį pasirinkęs dėl lietuviškos gamtos ypatumų. Mat ketvirtąjį garsusis prancūzas kūrė jau iš bambuko.
Panevėžio rajone sukonstruotą orlaivį S.Čepaitis planuoja parodyti plačiajam pasauliui – pristatyti aviacijos šventėse Lietuvoje, nušluostyti nosį vokiečiams ir prancūzams. Konstruktorius neabejoja, kad jo biplanas sudomins ne vieną antikvarinės aviacinės technikos kolekcininką užsienietį.
Tačiau S.Čepaitis svarsto, kad savo gaminio neparduotų netgi už didelius pinigus.
Prieš žmoną lenkia galvą
Biplano kopija – veikiausiai antroji S.Čepaičio meilė po žmonos. Tik ar abiem meilėms vyras skiria vienodą dėmesį, dar reikėtų gerai pagalvoti. S.Čepaičio artimieji, draugai ir pažįstami puikiai žino, kad aviatorių dažniau aptiksi angare nei namuose.
Prie savo kūrinio konstruktorius praleidžia mažiausiai po 8 valandas per dieną, jam aukoja ir savaitgalius. Net per didžiąsias metų šventes namuose vyras ištveria vos dieną, o kitą vėl skuba prie „Farmano“.
S.Čepaitis nesutinka, kad įnikęs į orlaivį nebeturi laiko poilsiui. Kaip tikina aviatorius, būtent prie biplano praleistos valandos ir yra pati didžiausia šventė.
„Būna, namuose visą dieną pradirbus vakare priešais televizorių atsiguli ir visi šonai paskausta. O iš angaro grįžęs jaučiuosi kaip aštuoniolikmetis. Visi mėgėjai – tokie“, – šypsosi ir ranką prie smilkinio sukioja S.Čepaitis.
Anot konstruktoriaus, hobis – liga, nuo kurios neišgydo jokie vaistai.
„Aš kaip tas žvejas, kuris per dienų dienas sėdi su meškere. Nesvarbu, sugavo ką ar ne, bet kitą dieną vis tiek ateis. Argi čia sveikas žmogus?“ – juokauja S.Čepaitis.
Aviatorius pripažįsta turintis žemai nulenkti galvą prieš žmoną Ireną. Reta moteris ne tik taikstytųsi su vyrą iš jos atimančiu hobiu, bet dargi ir pati sutuoktinį skatintų. S.Čepaitis neslepia: jei ne žmona, kažin ar biplanas jau būtų bebaigiamas.
Ireną pamatyti angare tarp tepalų, detalių ir visokių kitokių vyriškų „žaisliukų“ visai nėra retenybė. I.Čepaitienės rankomis biplano sparnai aptempti drobe ir daugybę kartų nulakuoti.
Maža to, kažin kiek žmonų sutiktų vyro pomėgiui aukoti ne tik savo laiką, bet ir šeimos pinigus.
„Beveik visas skurdus šeimos biudžetas suėjo į „Farmaną“. Įsivaizduokit, kiek būtų pasipildęs mūsų iždas per penkerius metus kasdien dirbant po 8 valandas. O kad būtų iš ko konstruoti, reikia dar ir duonai užsidirbti“ – pripažįsta S.Čepaitis.
Blogiau nei alkoholizmas
Konstruktorius rodo į didžiausius savo rėmėjus: be atlygio prie biplano triūsiantį draugą parašiutininką Vladimirą, kartais prie „Farmano“ rankas pridedantį aviakonstruktorių Vincą Mikeliūną, tačiau žmona juos abu neabejotinai lenkia.
Tikslią 1908-ųjų H.Farmano biplano kopiją S.Čepaitis konstruoja pagal 1910-aisiais vokiečių inžinieriaus Rozendalio nubraižytus originalius brėžinius.
Įdomiausia, kad mielai prie sutuoktinio konstruojamo biplano triūsianti Irena nė nesvajoja kartu su vyru į Panevėžio rajono lygumas pažvelgti iš aukštai.
Skraidymas jos visai nevilioja.
„Pirmajam skrydžiui tikrai nesėsiu. Tegul Stasys vienas praskrenda. Kaip bus toliau, matysim“, – atsargi I.Čepaitienė.
Moteris juokauja pasirinkusi išmintingos žmonos poziciją: kokia prasmė prieštarauti sutuoktiniui, jei ir taip aišku, kad savo pomėgio neatsisakys. Irena jau perprato, kad sumeistrauti kokį skraidantį aparatą užsimojusį vyrą perkalbėti būtų beprasmiška. Biplanas – nebe pirmas S.Čepaičio rankų darbas. Prieš keletą metų jo sukonstruotu „Širšės“ sklandytuvu tebesklando vaikai Utenos rajone.
„Žinau, kad Stasys užsispyręs, jo vis tiek neperkalbėsiu, tai geriau pačiai ateiti padėti. Juk matau, koks pavargęs iš angaro parvažiuoja“, – mano I.Čepaitienė.
Per daugelį metų žmona įprato, kad vyrui mieliau tepaluotame angare nei švariuose namuose. Šeimos gyvenimas be orlaivių nė neįsivaizduojamas: S.Čepaitis duonai užsidirba remontuodamas senienas – AN-2, Jak-52 lėktuvus, sklandytuvus.
Kiek pamena S.Čepaitis, padangės jį visada viliojusios. Nuo mažų dienų traukė pažvelgti į žemę iš aukštai.
Jegorovsko aviacijos institute įgijęs aviatoriaus inžinieriaus techniko specialybę panevėžietis su padangėmis nebesiskyrė.
Ne vieną dešimtmetį skraidantis S.Čepaitis tikina: šita veikla niekada netaps rutina, kad ir kiek kartų kiltum ir leistumeis.
„Skraidymas buvo ir bus egzotika. Tai – didesnė priklausomybė nei nuo alkoholio. Alkoholiką dar įmanoma išgydyti, o aviatoriaus – niekaip. Padangės trauks jau iki gyvenimo galo“, – įsitikinęs S.Čepaitis.
