Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas vasarį paskelbė teismų praktikos, skiriant bausmes už kyšininkavimą, papirkimą bei piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tyrimo rezultatus.
INFOLEX interviu su Andriumi Nevera, minėto departamento direktoriaus pavaduotoju.
– Neseniai tyrėte pirmosios instancijos teismų praktiką skiriant bausmes korupcinio pobūdžio bylose.
– Ir anksčiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra rengęs apžvalgą dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, tačiau pirmą kartą dėmesys sutelktas į bausmių skyrimo praktiką. Tyrimas aprėpė I instancijos teismų sprendimus bylose dėl kyšininkavimo (BK 225 str.), tarpinio kyšininkavimo (BK 226 str.), papirkimo (BK 227 str.) bei piktnaudžiavimo (BK 228 str.), nors Korupcijos prevencijos įstatyme korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos suprantamos plačiau. Klausimo aktualumas ir tyrimo poreikis išaugo po to, kai buvo atliktas analogiškas tyrimas dėl bausmių skyrimo kontrabandos bylose.
– Buvo skelbta, kad 2010 metais kas trečias Lietuvos gyventojas nors kartą davė kyšį, tuo tarpu pernai nuteistų už kyšininkavimą asmenų buvo 45, už tarpinį kyšininkavimą – 8. Kaip vertintumėte tokį santykį?
– Kyšininkavimas – viena latentiškiausių nusikalstamų veikų. Atliekant šią veiką, dalyvauja dvi pusės: kyšio davėjas ir kyšį priimantis asmuo, ir jei abi pusės susitarimu lieka patenkintos, niekas nesužino apie tokį nusikalstamą elgesį. Baudžiamasis procesas prasideda nebent tais atvejais, kai kyšio davimas išprovokuojamas, kyšio yra reikalaujama, bet nėra galimybių įvykdyti tą reikalavimą. Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad už papirkimą nuteistų asmenų daug daugiau – 488. Tai atvejai, kai asmenys tvarko reikalus su valstybės tarnautoju, iš anksto turėdami ketinimą duoti kyšį.
– Kokius pagrindinius trūkumus užfiksavote teismų sprendimuose?
– Pirmiausia pastebėta, kad teismai ne visiškai tinkamai taiko BK 55 str., kuriame sakoma, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nors korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų sankcijose numatyta galimybė skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (pvz., areštą, baudą), tačiau teismai nevengia skirti laisvės atėmimo bausmės pirmą kartą teisiamam asmeniui. Priimamas sprendimas bausmės vykdymą atidėti, o tai reiškia, kad reali bausmė taip ir neatliekama.
Teismai daro klaidų taikydami ir BK 54 str. 3 d. (jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę) kartu su 62 str. (teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą). Sprendimuose retai identifikuojamos aplinkybės, dėl kurių reiktų skirti švelnesnę bausmę nei įstatyme numatyta. Įprastos aplinkybės pripažįstamos išskirtinėmis ir šiuo pagrindu pritaikomas BK 54 str. 3 d..
Taip pat problematiškas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas. Teismai ne visada motyvuoja, kuo remiantis laiduotojas pripažįstamas kaip tinkantis, turintis teismo pasitikėjimą.
Beje, atlikus tyrimą dėl bausmių skyrimo korupcinio pobūdžio bylose, paaiškėjo, kad prokurorų indėlis formuojant vieningą teismų praktiką galėtų būti didesnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, negali išeiti už kasacijos ribų, todėl prokurorai, teikdami kasacinius skundus, turėtų aktyviau kelti byloje pasitaikančius teisės klausimus, kuriais galėtų pasisakyti kasacinis teismas.
– Teismų sprendimuose retai motyvacija būna išties išsami.
– Ypatingai tas pastebima nustatant bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes. Dažnai randame, kad teismas atsižvelgia į vieną ar kitą aplinkybę, skiria bausmę, tačiau nepaaiškina, kodėl tai buvo svarbu. Tokiais atvejais tiek nuteistajam, tiek prokurorui lieka neaiškumų, kodėl buvo paskirta konkreti bausmė ir kaip reikės elgtis ateityje, susidūrus su panašia situacija.
