Jau dveji metai „Grožio saloje“ – taip dar vadinama Korsikos sala – aidi šūviai. Kriminaliniuose karuose per metus dabar čia žūsta 6 gyventojai iš 100 000. Tiek pat, kiek ir Lietuvoje.
Dešimtoji auka
Prancūzijos policija Korsikos saloje ieško žudiko, kuris praėjusią savaitę nušovė draustinio direktorių Žaną Liuką Kjapinį (65 m.). Vyras buvo nušautas viduryje baltos dienos salos sostinėje Ajačyje.
Direktorius grįžo iš komandiruotės Paryžiuje ir iš oro uosto nusprendė grįžti savo automobiliu. Tuo metu, kai jis priėjo prie savo mašinos, prie jos privažiavo ir sportinis motociklas. Sėdėjęs už vairuotojo vyras iš po skverno išsitraukė automatą ir paleido seriją šūvių į 65 metų vyrą. Žudikas buvo taiklus ir draustinio direktorius mirė iš karto, o nusikaltėliai ramiai nuvažiavo. Tuo pačiu lėktuvu iš Paryžiaus grįžo ir sostinės meras Simonas Renuči. Jis vienas pirmųjų ir atskubėjo į įvykio vietą, tačiau galėjo tik skėstelėti rankomis. 18 metų nacionalinio draustinio direktoriumi išdirbęs Ž. L. Kjapini buvo negyvas.
Direktorius šiemet jau dešimtoji auka Korsikoje. O nuo 2012 metų pradžios saloje, kur gyvena tik 310 000 žmonių, tai jau 29 žmogžudystė. Pačioje Prancūzijoje, kuriai ir priklauso Korsikos sala, nužudymų skaičius yra šešis kartus mažesnis.
Nušautas advokatas
Trys paskutinės žmogžudystės tiek saloje, tiek šalyje sukėlė pasipiktinimų audrą. Samdyti žudikai sušaudė visuomenėje gerbiamus žmones. Pernai, spalio 16-ąją, buvo nušautas vienas garsiausių saloje teisininkų Antuanas Solacaro. Šūviai nuaidėjo maždaug 9 val. ryto, kai vykdamas į darbą miesto centre advokatas sustabdė savo automobilį prie vieno Ajačo autoserviso. Po incidento automobilių taisyklą apsupo policijos pareigūnai, tačiau žudikų karštomis pėdomis nerado. Vėliau buvo sulaikyti trys įtariamieji, tačiau kol kas byla labai sunkiai juda į priekį. Beje, tai bene vienintelė žmogžudystė, kurioje bent įtariamieji yra. Daugumoje tokių bylų policija ir prokuratūra yra bejėgės ką nors išaiškinti. Korsikos generalinis prokuroras sako, kad ištirti bylas sunku, nes niekas nenori liudyti teisme, galioja labai stiprus nerašytas tylos kodeksas, iš dalies grįstas tradicija, iš dalies – baime.
Antuanas Solacaro ilgą laiką gynė Korsikos nacionalistą Ivaną Koloną vieno aukšto Prancūzijos pareigūno (Korsikos prefekto) nužudymo byloje 1988 metais. Tačiau pernai, prieš paskutinį apeliacijos nagrinėjimą Paryžiuje, jis pasitraukė iš jo gynėjų komandos.
Neprajėjus nė mėnesiui po advokato nužudymo kulkos pakirto prekybos rūmų prezidentą Žaką Naserą. O dabar dar ir – draustinio direktorių.
Dešimties punktų planas
Net ir pagal korsikietiško šaltakraujiškumo standartus šito jau buvo per daug – teisininko nužudymas vidury dienos buvo iššūkis teisėsaugai.
Prancūzijai priklausanti Korsika nuo senų laikų garsėja kaip Napoleono tėvynė ir vendetos kraštas (Vendeta – Korsikos ir Sardinijos salų kai kurių gyventojų paprotys — kraujo kerštas už nužudytą giminaitį – red. past.). Smurtas Korsikoje daugelį dešimtmečių buvo susijęs su nacionalistiniu judėjimu.
Tačiau šio šimtmečio pirmajame dešimtmetyje šioje Viduržemio jūros saloje buvo palyginti ramu. Nacionalistinis judėjimas išsikvėpė, o į salą ėmė važiuoti vis daugiau turistų. Laukinio grožio sala tapo vis didesniu traukos centru ir investuojantiems į turizmą verslininkams. Tačiau šiame dešimtmetyje atsirado nauja bėda – salą užvaldė nusikaltėlių gaujos, kurios apiplėšinėja bankus ir užsiima stambaus masto narkotikų kontrabanda. Pradėjusi karą vietos mafija neleidžia nei verslininkams, nei turistams jaustis ramiai ir patogiai.
Prancūzijos vyriausybė dar pernai, bandydama gelbėti padėtį, paskelbė kovos su organizuotu nusikalstamumu Korsikoje 10 punktų planą. Pirmiausiai numatoma skirti daugiau tiriančiųjų teisėjų ir įsteigti specialų nacionalinės žandarmerijos padalinį, kuris tirtų ir prižiūrėtų kriminalines bylas bei „koordinuotų vidinę apsaugą“. Pagal planą ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kovai su pinigų plovimu, ypač nekilnojamojo turto, sporto, viešųjų pirkimų ir miestų sprendimų srityse. Finansiniai ir fiskaliniai sandoriai saloje taip pat turi būti griežčiau kontroliuojami. Pačią Korsiką premjeras paragino pademonstruoti „atsakomybės dvasią“, o šalies prezidentas Fransua Olandas pareiškė, kad smurto mastas kalnuotoje Grožio saloje tapo „netoleruotinas“, o organizuotą nusikalstamumą pavadino Dievo rykšte.
Ir toliau aidi šūviai
Kaip tas planas veikia, galima suprasti iš to, kad tuoj po jo paskelbimo kalnuotoje centrinėje salos dalyje paliktame automobilyje buvo rastas kulkų suvarpytas buvusio nacionalistų kovotojo 50 metų Dominiko Alegrini kūnas, o visai netrukus nedideliame Propriano uoste pietvakarinėje Korsikos pakrantėje savo mašinoje buvo nušautas Patrikas Sorba, kelis kartus teisto plėšiko Fransiso, pernai išvengusio panašaus pasikėsinimo, brolis. Po kiek laiko buvo nušautas ir dar vienas iš kalėjimo paleistas kalinys.
Per vieną iš paskutiniųjų atakų bombos susprogdintos 17-oje namų, daugiausia negyvenamų vasarnamių. Po to bombos sprogo prie 7 prekybos centrų. Šiemet Bastijos miesto centre jau nugriaudėjo du sprogimai. Vienas iš jų pridarė daug žalos populiariam barui. Antruoju atveju į orą išlėkė mašina, kurioje buvo sprogstamasis įtaisas. Dėl to buvo apgadinta dešimtys šalia stovėjusių automobilių, išbyrėjo aplinkinių namų langai. Atsakomybę už šiuos teroro aktus prisiėmė neseniai saloje pradėjusi veikti ekstremistinė organizacija „Korsikos pasipriešinimas“. Kitos plačiau žinomos pogrindinės grupuotės prieš kurį laiką paskelbė nutraukiančios savo „karines politines akcijas“.
Abejinga valdžia
Didžiąją dalį pastaraisiais metais Korsikoje įvykdytų žmogžudysčių policija priskiria dviem saloje veikiančioms nusikaltėlių gaujoms, kurių nariai suvedinėja tarpusavio sąskaitas.
Patys korsikiečiai dėl tokio nebaudžiamumo kaltina Prancūzijos valstybę. Paryžius, nors ir priėmė tą dešimties punktų planą, iš tiesų – tiesiog nusiplauna rankas. „Vyrauja toks požiūris, kad respublikai nerūpi, jei korsikiečiai pjauna vieni kitus. Vartojami tokie žodžiai kaip „mafija“ ir „vendeta“, kurie yra ne tik klaidingi, bet ir pavojingi, nes leidžia valstybei tvirtinti, kad ji nieko negali padaryti, o tai – skandalinga“, – teigia istorikas A. M. Graziani.
Panašiai galvoja ir Korsikos žmogaus teisių lygos vadovas Andre Paku. Jis kaltina visas Prancūzijos vyriausybes „visiška nekompetencija“ sprendžiant Korsikos problemas. Tai, kad nusikaltėlių gaujų veiklą tiriantys detektyvai atvažiuoja iš Marselio, reiškia, kad jie neturi jokio ryšio su gyvenimo Korsikoje realijomis. A. Paku manymu, siekiant pažaboti nebaudžiamumą Korsikoje, svarbiausia atkirsti gaujas nuo pinigų srauto.
Tik faktai
Korsikoje 100 000 gyventojų tenka 6 žmogžudystės. Tiek pat kiek Urugvajuje (Lotynų Amerika) ir Lietuvoje.
Lyginant su Europos valstybėmis pavojingiau nei Korsikoje ar Lietuvoje yra Moldavijoje (7 žmogžudystės) ir Rusijoje (10 nužudymų 100 000 gyventojų ).
Pasaulyje daugiausiai žmonių nužudoma Hondure (91,6 ), Salvadore (69,2) ir Dramblio Kaulo Krante (56,9 ).
Saugiausia Europoje gyventi Monake, Austrijoje, Slovėnijoje ir Šveicarijoje. Čia žmogžudystės ypač retos – nuo 0 iki 0,7 100 000 gyventojų.
Iš buvusiųjų Sovietų respublikų mažai nužudoma Armėnijoje (1,4), Tadžikistane (2,1) ir Azerbaidžane (2,2).
Nors Didžioji Britanija nuolat skelbia, kad jų šalyje daug nusikaltimų padaro emigrantai iš Albanijos, Lenkijos, Lietuvos ar Rumunijos, tačiau statistika byloja ką kitą – šioje šalyje per paskutinį dešimtmetį nužudymų skaičius sumažėjo net dvigubai. Pernai 100 000 gyventojų čia įvykdyta vos viena žmogžudystė, o 2003 metais – dvi. Per pastaruosius metus šioje šalyje ketvirtadaliu sumažėjo ir bendras nusikaltimų skaičius.
„Akistatos“ inf.
