„Prieš išvažiuodamas į ligoninę, su koronaviruso simptomais namie praleidau 10 dienų. Per šį laiką mirė mano 92 metų tėtis. Paskutinę jo gyvenimo savaitę jo nemačiau. Mano 84 metų mamai bei vienai iš seserų taip pat pradėjo ryškėti simptomai.“ – sako Hiltonas Murray-Philipson.
„Nors naujienų apie koronavirusą klausiausi per radiją, buvo sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų nutikti man. Man nuolat laikėsi 40 laipsnių temperatūra. Skambinau greitosios pagalbos numeriu, bet prisiskambinti buvo labai sunku, o gydytojų suteikti patarimai – labai bendro pobūdžio.
Po kelių dienų jau ne tik karščiavau ir kosėjau – staiga pasijutau silpnai, nukritau ant žemės ir pradėjau vemti. Esu kiek senamadiškas ir užsispyręs, visada galvoju, kad man viskas pavyks, kad kitiems pagalbos reikia labiau, nei man, tačiau vienas draugas privertė mane pasižadėti, kad išsikviesiu greitąją.
Nusiskutau, užsivilkau švarią pižamą ir surinkau telefono numerį. Greitoji atvažiavo labai greitai, nors gyvenu atokioje vietoje. Gydytojai mane apžiūrėjo ir pasakė, kad važiuosiu su jais. Štai kaip pakliuvau į Lesterio karališkąją ligoninę.
Vieną naktį buvau stebimas. Kitą dieną man pasakė, kad mane perkels į intensyvios terapijos skyrių.
Buvau prijungtas prie deguonies, prie lašelinės, prie kateterio, antibiotikų ir morfino. Mano burnoje buvo prietaisas, neleidžiantis man užspringti, o gerkle į plaučius buvo nuleistas vamzdelis, kuris buvo nepatogus ir spaudė, bet palaikė mano gyvybę.
Sąmonę vis prarasdavau ir vėl atsibusdavau. Kosėdamas dėl gerklėje įstatyto vamzdelio negalėjau įkvėpti, todėl pradėjau panikuoti. Atrodė, kad skęstu ir mirštu. Bandydavau griebti lovos kraštą ar kieno nors ranką ir nusiraminti.
Atsimenu, kaip slaugytoja drėgnu rankšluosčiu šluostė man kaktą ir galvą ir tepė mano labai išdžiūvusias lūpas balzamu. Ir vėl buvau bejėgis kūdikis – buvau visiškai priklausomas nuo kitų žmonių.
Po kurio laiko pradėjau abejoti, kiek laiko dar ištversiu, nes visai nebeturėjau jėgų kvėpuoti. Man vis ateidavo įvairiausi vaizdiniai iš skirtingų gyvenimo etapų. Esu labai tikintis, tad įsivaizdavimas, kad krentu į mylintį Dievo glėbį, atrodė labai viliojantis. Būčiau galėjęs ir vėl būti su savo žmona, kurią labai myliu, ir kuri mirė prieš ketverius metus.
Iki šiol dar vis bandau išsiaiškinti, kas mane privertė apsigalvoti, pasiryžti nepasiduoti, galvoti, kad šiame gyvenime man dar yra ką veikti. Pradėjau galvoti apie savo sūnus, kurie dar kiek per jauni, kad liktų vieni, ir apie savo mamą – mintis, kad jai reikėtų per tą pačią savaitę palaidoti vyrą, su kuriuo praleido 65 gyvenimo metus, ir sūnų buvo siaubinga.
Mane taip pat palaikė milžiniškas visame pasaulyje už mane besimeldžiančių žmonių sambūris – jaučiau, kad negaliu jų nuvilti. Jaučiu, kad būdamas ekologiškos produkcijos ūkininku, dar turiu ką pasakyti pasauliui. Mane išgelbėjo prasmės pojūtis.
Kitą dieną mano būklė pagerėjo. Kai po penkių dienų buvau iškeldintas iš intensyvios terapijos skyriaus, giliai širdyje žinojau, kad išgyvenau, nors savijauta dar buvo prasta – dar tris dienas praleidau atskiroje palatoje. Vėliau jos prireikė kitam pacientui, todėl buvau perkeltas į keturvietę palatą.
Kol ten sveikau, slaugytojai išsiaiškino, kad tą dieną buvo mano 61 gimtadienis – jie prie manęs priėjo ir paklausė, ko norėčiau. Jaučiausi labai prastai atrodantis ir išvargęs, todėl pasakiau, kad labai norėčiau nusiskusti. Viena slaugytoja man padėjo tai padaryti. Tą pačią dieną jie visi susirinko prie mano lovos su gabalėliu torto ir sudainavo „Su gimimo diena“ – tai buvo neįtikėtina.
Tuo metu jau galėjau naudotis telefonu. Sužinojau, kad kai buvau intensyvioje terapijoje, gydytojas mano sūnums buvo pranešęs, kad mano būklė – kritinė ir nestabili. Dar sužinojau, kad po dviejų dienų nuo mano išvažiavimo į ligoninę, į kitą ligoninę buvo paguldytos mano mama ir sesuo. Jų liga nebuvo tokia sunki, kaip mano, ir po trijų dienų jos buvo paleistos gydytis namo.
Dar ir šiandien savęs klausiu, kodėl aš išgyvenau, o kitiems nepavyko. Priešais mane palatoje gulėjęs vyras atrodė panašaus amžiaus, kaip mano, bet jis mirė, o aš išgyvenau. Buvo siaubinga žiūrėti, kaip jis kovoja už savo gyvybę – slaugytoja sėdėjo prie jo visą popietę ir laikė jį už rankos. Taip pat ten mirė vienas 13 metų berniukas. Dieną prieš mane iškeliant iš intensyvios terapijos skyriaus mirė toje pačioje ligoninėje dirbęs otolaringologas.
Namo grįžau dar visai neseniai, bet tegalvoju tik apie tai, kad visos šios istorijos stebuklas yra medikai. Nežinau, kaip įmanoma, kad tokio dydžio įstaiga turi komandą, kurios visi nariai – administracija, intensyvios terapijos skyrius, ir visi kiti – yra tokie rūpestingi ir atjaučiantys. Tai neįtikėtina ir nuostabu.
Didžiajai Britanijai tikrai verta didžiuotis savo sveikatos apsaugos sistema. Labai dėkoju medikams – be jų manęs čia šiandien nebūtų.“
